Naujasis viešasis valdymas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

„Naujasis viešasis valdymas“ – viešojo administravimo metodas, kuris akcentuoja privatizaciją, darbų atlikimo įvertinimą, strateginį planavimą ir kitas vadybos perspektyvas. Pagal Lindą Kaboolian pažymi, kad naujasis viešasis valdymas skatina administracines technologijas: klientų aptarnavimą, sutartis, sudaromas darbų atlikimo pagrindu, konkurenciją, rinkos lengvatas ir dereguliaciją.[1]

„Naujojo viešojo valdymo“ tikslas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagerinti socialinius ryšius, pilietinį dalyvavimą, bendradarbiaujantį veikimą ir abipusę paramą bei įtaką.[2]

„Naujojo viešojo valdymo“ objektas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Klientas, nes tų valdžių, kurių varomoji jėga yra klientas, turi atidžiai jų klausytis, valdžios turi sukurti tarp paslaugų teikėjų konkurenciją, turi teikti ištekliais, kuriais klientai galėtų naudotis rinkdamiesi paslaugų teikėjus.

Atsiradimo pagrindas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Naujojo viešojo valdymo atsiradimui reikšmės turėjo fiskalinės aštuntojo dešimtmečio krizės, kurių siekis buvo sukurti valdžią, kuri „dirbtų geriau ir kainuotų mažiau“. Tuo pačiu metu valstybių vadovai, kuriems rūpi atskaitingumas ir didelis našumas, ėmėsi pertvarkyti savo biurokratines agentūras, naujai apibūdinti organizacijų misiją, supaprastinti agentūros veiklos procesus ir decentralizuoti sprendimų priėmimą.[3]

Hierarchinis valdymas iš dalies turi būti pakeistas horizontaliais ryšiais tarp institucijų ir centrinės vyriausybės galių apribojimu. Didesnis valdymo funkcijų decentralizavimas suteikia daugiau atsakomybės vietiniai valdžiai ir kitoms decentralizuotoms viešosios valdžios struktūroms.[4]

Naujosios valstybės reformų diegimas dešiniajame sektoriuje sukuria kolektyvinių sprendimų priėmimo sistemą. Priimant ir įgyvendinant sprendimus, dalyvauja įvairios decentralizuotos viešosios valdžios institucijos, socialiai atsakingas privatus verslas, nevyriausybinės organizacijos, pilietinės bendruomenės, vykdomos konsultacijos tarp šių organizacijų. [5]

Turbūt geriausias naujojo viešojo valdymo pavyzdys tarptautiniame kontekste yra Naujosios Zelandijos administracinė reforma. Bandydama sukurti efektyvesnes viešąsias organizacijas, vyriausybė privatizavo esmines valstybės funkcijas ir pertvarkė personalo sistemą. Kad vyriausieji pareigūnai labiau orientuotųsi į darbo atlikimą, įdiegė naują metodą valdžios agentūrų produktyvumui ir efektyvumui išmatuoti, ir taip pertvarkė departamentines sistemas, kad jos atspindėtų valdžios įsipareigojimą atsiskaityti (Boston, 1996).[6]

Naujosios Zelandijos reformų efektyvumas, panašiai kaip analogiškos veiklos Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose, viso pasaulio valdžios įspėja, jog ieškoma naujų standartų ir diegiami nauji vaidmenys.[7]

Naujojo viešojo valdymo pagrindiniai bruožai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Tarnavimas piliečiams, o ne klientams;
  • Pilietiškumo vertinimas labiau už vadybiškumą;
  • Viešojo intereso ieškojimas;
  • Piliečių įtraukimas į viešųjų reikalų sprendimą;
  • Kovos prioritetai su neigiamų reiškinių viešėjame sektoriuje priežastimis, bet ne su pasekmėmis;
  • Strateginis mąstymas, demokratiškas veikimas;
  • Atskaitomybė svarbiau už efektyvumą;
  • Tarnavimas, o ne reguliavimas;
  • Žmonių, o ne produktyvumo vertinimas.[8]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Viešųjų organizacijų teorija. Robert B. Denhardt.- Vilnius: Algarvė, 2001, p. 201
  2. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-10-15-arvydas-guogis-kodel-butina-siekti-naujojo-viesojo-valdymo-ii/33638 [2010; gegužės 3]
  3. Viešųjų organizacijų teorija. Robert B. Denhardt.- Vilnius: Algarvė, 2001, p. 197
  4. Įvadas į viešąjį valdymą. Alvydas Raipa – Kaunas: Technologija, 2009, p. 42
  5. Įvadas į viešąjį valdymą. Alvydas Raipa – Kaunas: Technologija, 2009, p. 42
  6. Viešųjų organizacijų teorija. Robert B. Denhardt.- Vilnius: Algarvė, 2001, p. 197
  7. Viešųjų organizacijų teorija. Robert B. Denhardt.- Vilnius: Algarvė, 2001, p. 197
  8. Įvadas į viešąjį valdymą. Alvydas Raipa – Kaunas: Technologija, 2009, p. 41