Naugarduko Šventųjų Boriso ir Glebo cerkvė

Šventųjų Boriso ir Glebo cerkvė (bltr. Барысаглебская царква) – stačiatikių cerkvė Naugarduko mieste, Baltarusijoje. Priklauso Naugarduko stačiatikių vyskupijai. Gotikos ir renesanso paminklas, turintis gynybinės architektūros bruožų.

Istorija

Pirmieji gyventojai šioje vietoje ant 309–310 m v. j. l. aukščio kalvos kūrėsi X a. pab.–XII a. pr., atsirado neįtvirtinta papėdės gyvenvietė. XII a. atsirado medinė stačiatikių cerkvė. Vėliau atnaujinta, spėjama Vaišelgos lėšomis. Senoji šventovė nuo 1317 m. tapo naujai įkurtos Lietuvos–Naugarduko metropolijos katedra. Prie jos veikė vyrų vienuolynas, kuris pirmajam metropolitui graikui Feofilui tarnavo kaip rezidencija. Į naująją Lietuvos-Naugarduko metropoliją įėjo Polocko ir Turovo stačiatikių vyskupijos, vėliau prisijungė Smolensko ir Černigovo vyskupijos. Be to, metropolitas valdė atskirą vyskupiją. 1354 m. Lietuvos didysis kunigaikštis pasiekė, kad Konstantinopolio patriarchas Naugarduko metropolitu paskirtų dvasininką Romaną. Tąkart į metropolijos sudėtį įėjo Polocko, Turovo, Haličo, Volynės Vladimiro, Lucko, Cholmo ir Peremyslio, o vėliau ir Briansko–Černigovo vyskupijos. Naujasis metropolitas Kiprijonas buvo paskirtas jungtinės Lietuvos–Naugarduko bei Maskvos metropolijų valdovu ir pervažiavo į Maskvą.

1517–1519 m. ant senosios bažnyčios pamatų iškilo naujoji šventovė. Finansavo Lietuvos didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis ir Kijevo metropolitas Josifas (Soltanas). Po 1569 m. Bresto bažnytinės unijos Šv. Boriso ir Glebo cerkvė priklausė graikų katalikams–unitams. 1632 m. naują pastatą sumūrijo Naugarduko pakamaris Adomas Liutauras Chreptavičius. Apie 1636 m. metropolitas Benjaminas Rutskis prie bažnyčios įkūrė vyrų bazilijonų vienuolyną, o Adomas Liutauras Chreptavičius – moterų. Po 1798 m. kurį laiką Naugarduke rezidavo unitų vyskupas Juozapotas Bulhakas. Pirmąjį vienuolyną carinė valdžia uždarė 1836 m., o antrąjį (moterų) – 1840 m. Po 1860 m. Rusijoje uždraudus Unitų bažnyčią, šventovė stovėjo apleista. Vėliau buvo pertvarkyta į stačiatikių cerkvę, ant bokštų pritaisyti svogūnų formos kupolai.

Po Pirmojo pasaulinio karo bažnyčia restauruota, ji atgavo savo iki 1860 m. buvusią pirminę išvaizdą. Po Antrojo pasaulinio karo Šv. Boriso ir Glebo cerkvė buvo uždaryta, joje įrengtas Gardino valstybinio archyvo filialas. Po 1991 m. šventovė grąžinta tikintiesiems, 2010 m. atstatyti svogūniniai kupolai.