Naratologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Naratologija – būdai, nurodantys, kaip teorija, naratyvo tyrimai bei struktūra veikia mūsų suvokimą.[1] Nors iš esmės žodis remiasi bet kokiu sistemingu naratyvo tyrinėjimu, tačiau praktiškai jis yra labiau apibrėžtas. Tai yra anglizmas, kilęs iš prancūziško žodžio narratologie, kurį pristatė Cvetanas Todorovas (Grammaire du Décaméron, 1969).[2] Naratologija buvo naudojama dar gerokai prieš jos atsiradimą. Jos teorinės ištakos yra siejamos su Aristoteliu („Poetika“), bet nutarta, jog modernioji naratologija prasidėjo nuo rusų formalistų, pagrinde Vladimiro Propo (Morphology of the Folktale, 1928).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naratologijos ištakos yra stipriai susietos su struktūralizmo formalia apibrėžimo sistema, pritaikoma bet kokiam naratyvo turiniui, analogiškai gramatikos atžvilgiu, sakiniai yra apdorojami kalbotyros formomis. Kaip bebūtų, ši procedūra neapibūdina šiandieninių naratologijos tyrinėjimų; tai nusako Percy Lubbock darbas „The Craft of Fiction“ (1921).

1966 m. specialus prancūzų žurnalo „Communications“ leidimas buvo laikomas labai įtakinga šios srities mokslinių tyrimų programa ir net manifestas. Į jį įėjo Barthes, Claude Brémond, Genette, Greimo, Todorovo ir kitų straipsniai, kurie savo ruožtu išplaukdavo iš Vladimiro Propo darbų.[3][4]

Jonathan Culler (2001) naratologiją apibūdino kaip daug sričių apimantį mokslą, kuris „besąlygiškai apjungtas ir atpažįstamas tame, jog naratyvo teorija reikalauja skirtumo tarp „istorijos“, veiksmų eiliškumo ar įvykių suvokiamų nepriklausomai nuo teksto išraiškos ar įvykių nupasakojimo“[5] Pirmą kartą tai pasiūlė rusų formalistai, kurie dirbo su dvieiliais: fabula ir siužetu. Kiek vėliau, alternatyvių kombinacijų pasisekimas išlaikė esminį dvinarį impulsą, pavyzdžiui histoire/discours, histoire/récit, story/plot. Struktūralizmo prielaida, jog fabula ir siužetas gali būti tyrinėjami atskirai privedė prie dviejų skirtingų tradicijų: teminės (Propp, Bremond, Greimas, Dundes, et al.) ir modalinės (Genette, Prince, et al.) naratologijos.[6] Pirmoji apsiriboja semiotine veiksmų sekos formalizacija, tuo tarpu pastaroji nagrinėja pasakojimo manierą, balsą, nuomonę, chronologinės tvarkos pasikeitimus, ritmą ir dažnį. Daugelis autorių (Sternberg, 1993,[7] Ricoeur, 1984, and Baroni, 2007)[8] reikalavo, jog teminė ir modalinė naratologijos nebūtų vertinamos atskirai, ypač, kai susiduriama su naratyvo sekos ir siužeto funkcijomis.

James Phelan, „Naratyvo“ (Tarptautinės naratyvo studijų draugijos žurnalas) redaktorius, taip pat parašė nemažai knygų bei straipsnių apie naratyvo teoriją. Su Frederick Luis Aldama, Brian McHale ir Robyn Warhol, Phelan perdavė projektą „Naratyvas“ Ohajo valstijos universitetui.

Pritaikymai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Reiktų išskirti, jog naratologinis darbas, tam tikru mastu, labiau priklauso nuo akademinės disciplinos nei nuo kokios nors teorinės pozicijos. Metodas yra taikomas bet kuriam naratyvui ir jo įprastuose tyrinėjimuose, vis-a-vis Propp, ne literatūriniai naratyvai būdavo įtraukiami. Visgi terminas „naratologija“ dažniausiai taikomas literatūros teorijoje ir kritikoje, taip pat kino teorijoje ir kiek mažiau kino kritikoje. Mažiau įprastas naratologijos metodų taikymas priskiriamas sociolingvistiniams pasakojimo garsais (William Labov), pokalbio, teksto analizių tyrinėjimams, kad išvengti iškylančių naratyvų spontaniškame verbaliniame bendravime. Tačiau sudėtinė analizė, kai naremai yra laikomi pagrindiniais naratyvo struktūros vienetais, gali sutapti ir su lingvistikos, semiotikos ar literatūros teorijos sritimis.[9]

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. General Introduction to Narratology, College of Liberal Arts, Purdue University
  2. Gerald Prince, "Narratology, " Johns Hopkins Guide to Literary Theory and Criticism, ed. Michael Groden and Martin Kreiswirth (Baltimore: Johns Hopkins UP, 1994) 524.
  3. Herman, David and Jahn, Manfred and Ryan, Marie-Laure (2005) Routledge encyclopedia of narrative theory, pp.574-5
  4. Bamberg, Michael G. W. (1998) Oral Versions of Personal Experience: Three Decades of Narrative Analysis. A Special Issue of the Journal of Narrative and Life History, p.40
  5. Jonathan Culler, The Pursuit of Signs: Semiotics, Literature, Deconstruction, Routledge Classics ed. (London: Routledge, 2001) 189.
  6. Ruth Ronen, „Paradigm Shift in Plot Models: An Outline of the History of Narratology“, Poetics Today, 11(4):817-842 (Winter 1990).
  7. Meir Sternberg, Expositional Modes and Temporal Ordering in Fiction, (Bloomington: Indiana UP, 1993.)
  8. Raphaël Baroni, La Tension narrative. Suspense, curiosité et surprise, (Paris: Seuil, 2007).
  9. Henri Wittmann, "Théorie des narrèmes et algorithmes narratifs, " Poetics 4.1 (1975): 19-28.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Teaching Narrative Theory. Co-edited Jim Phelan, David Herman and Brian McHale. New York: MLA Publications, 2010.
  • Phelan, James. Experiencing Fiction: Judgments, Progressions, and the Rhetorical Theory of Narrative. Columbus: Ohio State University Press, 2007.
  • A Companion to Narrative Theory. Co-edited James Phelan, Peter J. Rabinowitz. Malden: Blackwell, 2005.
  • Phelan,Jim. Living To Tell About It: A Rhetoric and Ethics of Character Narration. Ithaca: Cornell University Press, 2005.
  • Phelan,James. Narrative as Rhetoric: Technique, Audiences, Ethics, Ideology. Columbus: Ohio State University Press, 1996.
  • Understanding Narrative. Co-edited Phelan,James & Peter J. Rabinowitz. Columbus: Ohio State University Press, 1994.
  • Phelan,James. Reading People, Reading Plots: Character, Progression, and the Interpretation of Narrative. Chicago: University of Chicago Press, 1989.
  • Reading Narrative: Form, Ethics, Ideology. James Phelan, Editor. Columbus: Ohio State University Press, 1989.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]