Moskvič-408

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Moskvič 408

Vaizdas iš galo (ankstyvųjų modifikacijų)

Moskvič 408 su dvigubais žibintais

Universalas Moskvič-426

Moskvič-408 (rus. Москвич 408) – mažos klasės lengvasis automobilis, nuo 1964 m. iki 1975 m. gamintas Maskvoje, MZMA (rus. МЗМА) gamykloje, nuo 1966 m. iki 1967 m. – automobilių gamykloje Iževske.

Modifikacijos

• Москвич-408 – bazinis sedanas (nuo 1964 m.).
  • Москвич-408Б – su rankiniu nustatymu.
  • Москвич-408И – specialus eksportinis, pritaikytas europietiškiems standartams.
  • Москвич-408ИЭ – taip žymėjo vėlesnius М-408 su 412 kėbulu.
  • Москвич-408К – automobilinis komplektas eksportui.
  • Москвич-408М – medicininis sedanas.
  • Москвич-408П – dešiniu vairu, svertas PD tik prie uždegimo.
  • Москвич-408Т – taksi.
  • Москвич-408У – mokomasis, su papildomais pedalais ir padengtas spalvografinės schemos.
  • Москвич-408Э – eksportinis.
  • Москвич-408Ю – tropinis variantas
• Automobiliai bazės 408 su kitais kėbulais:
  • Москвич-426 – bazinis universalas (nuo 1967).
  • Москвич-426М – medicininis universalas.
  • Москвич-426Т – universalas-taksi.
  • Москвич-426Э – eksportinis universalas.
  • Москвич-426К – universalas-automobilis komplektas.
  • Москвич-426Ю – universalas, skirtas pietų šalims.
  • Москвич-426И – analogiškas 408И.
  • Москвич-426ИЭ – analogiškas 408ИЭ.
  • Москвич-426П – dešiniavairis universalas (išleista nedaug).
  • Москвич-433 – furgonas (nuo 1966).

Automobilis Moskvič-433 turėjo vientisus galinius sparnus ir gofruotus panelius vietoje langų. Pirmi Moskvič-433 variantai turėjo mažą pertvarą su apvaliu langeliu tarp kabinos ir krovininio skyriaus. Vėliau viršutinė pertvaros pusė panaikinta, išėjo aukštesnis bortelis, aukštumo sulig sėdynių atlošais. Bagažinės durys buvo iš dviejų dalių: viršutinė pasikeldavo į viršų, apatinė nusileisdavo į apačią. Viršutinis panelis galėjo turėti stiklą nuo universalo, arba vietoj jos statomą gofruotą plieninį panelį.

• Bandomieji ir neserijiniai modeliai buvo Moskvič-408 Turist, 2 durų kupė-kabrioletas su forsuotu varikliu (2 egzemplioriai); pikapas gamintas gamykloje kaip savadarbė modifikacija vidaus poreikiams tenkinti.

1964 m. bandymams buvo pagaminti du Moskvič-408 Turist pavyzdžiai, pristatyti kaip kupė-kabrioletas GT (Gran Turismo) klasės su įpurškiamuoju varikliu, užvirintomis galinėmis durimis, priekinių durų stiklais be rėmelių ir 2+2 vietomis. Vienas iš jų turėjo aliumininį kėbulą ir visiškai gerą tiems laikams dinamiką. Serijiniu būdu šių modelių negamino. Nebuvo serijiniais ir pikapai, kurie buvo gaminami gamyklos vidiniams poreikiams. Sklido gandai, kad pikapus gamindavo iš automobilių su brokuotais kėbulais, o dalį jų visgi parduodavo ir už gamyklos ribų.

IŽ Моskvičiai

Nuo 1966 m. gruodžio 12 d. automobilis Moskvič 408 buvo gaminamas Iževske su marke „Iž“, bet pats modelis išsaugojo pavadinimą „Moskvič“. 1967 m. buvo pradėtas gaminti Моskvič-412. Toliau IŽ mоskvičiai buvo vystomi ir modernizuojami nepriklausomai nuo maskvietiškų.

Konstrukcijos aprašymas

Moskvič-408 buvo gaminami su sedano, universalo ir furgono tipo kėbulais. Moskvič-408 buvo trečiosios pokarinės „Moskvič“ automobilių kartos pirmtaku.

Interjeras

Interjeras buvo tipiškas europietiškiems XX a. 7-ojo dešimtmečio automobiliams. Dėl stačiakampio stogo vidinis salono tūris buvo iš esmės didesnis, tačiau jo plotis išliko per mažas, nors bendras tūris tokių gabaritų automobiliui buvo pakankamai didelis. Erdvumo įspūdį didino ir tinkamai suderintos apmušalų spalvos bei didelis langų plotas.

Pagrindinės vidinės apdailos medžiagos buvo kėbulo spalvos dažytas metalas ir dirbtinė oda (vienos ar dviejų spalvų). Plastikinių detalių pirmuosiuose automobiliuose buvo nedaug. 1969 m. vasarį automobilio prietaisų panelis ir kėbulo stovai buvo padengti saugiu, minkštu plastiku, o nuo 1971 m. prietaisų panelis visas buvo padengtas ištisiniu minkštu plastikiniu antdėklu.

Iki 1968 m. sausio automobilis turėjo priekines sėdynes sofos tipo, vėliau – atskiras sėdynes vairuotojui ir keleiviui. Sėdėsena pagal tų metų standartus buvo visiškai puiki.

Patogumas, interjero įrengimo apdaila pilnai atitiko standartams tų metų nebrangiam šeimos automobiliui. Odinė apdaila buvo praktiška, puošni, ilgalaikė ir lengvai buvo nuplaunama, nors ir buvo mažiau patogi lyginant su audekline apdaila ankstesniuose Moskvičių modeliuose.

Trūkumais iš 1960 metų pozicijos galima vadinti:

• nedidelį salono plotį.
• aukštesnės klasės versijos su veliūro ar odos apdaila, kokias turėjo dauguma europietiškų bendraklasių,
• interjero minkštosios apdailos plastiko kokybė tose versijose, kurios turėjo plastikinių detalių, buvo gan prasta.

Eksterjeras

Stiliaus požiūriu Moskvič-408 buvo savitas, su savu charakteriu. Jį visiškai teisėtai galima laikyti gana tipišku vėlyvojo europinio pelekinio stiliaus atstovu.

Dekoratyvinė aštrių pelekų, besibaigiančių vertikaliomis šviesomis, tema buvo europietiško pirmos 7-ojo dešimtmečio pusės automobilių dizaino pagrindinė libija. Ją naudojo beveik visi kitų šalių gamintojai, panašią galinę dalį turėjo, pvz., BMW 700 (VFR, 1959–1965), Ford Zephyr Mk. III (D. Britanija, 1962–1966), Fiat 1800/2100 (Italija, 1959–1968) ir Peugeot 404 (Prancūzija, 1960–1975).

Kėbulo skardos buvo pakankamai sudėtingai išgaubtos. Jos buvo santykinai storos, kas didino kėbulo stangrumą ir jo atsparumą korozijai, bet didino automobilio masę.

Moskvič-408 buvo dažomas įvairiomis spalvomis, dalis buvo dažomi dviem spalvomis. Manoma, kad pirmas serijinis pavyzdys buvo juodas su smėlio spalvos interjeru. Vėliau nustojo gaminti dvispalvius Moskvičius, nes praėjo mada. Taip pat dviem spalvomis Moskvičius dažė pardavėjai kitose valstybėse, pvz., Scaldia-Volga S.A. (Belgija) ar Konela (Prancūzija).

Dalis būdingų Моskvič-408 kėbulo ypatumų:

• Didelis kėbulo standumas, kuris užtikrina ilgaamžiškumą važinėjant blogais keliais;
• Lengvai nuimami sparnai, palengvinantys kėbulo remontą;
• Benzino bako pilamoji anga galinio panelio viduryje, dėl ko degalus buvo galima pilti iš bet kurios automobilio pusės.
• Gana didelis gabaritinis aukštis, atsiradęs dėl didesnės, lyginant su užsieniniais analogais, kelio prošvaisos ir ne visai racionalinios salono komponuotės (lyginant su automobiliais VAZ);
• Priekinis stiklas buvo labai išlenktas ir buvo įstatytas beveik vertikaliai. Tai gerino apžvelgiamumą ir padidino salono plotą, bet mažino stiklo valytuvų efektyvumą.
• Galinis stiklas buvo panoraminis; matomumas žiūrint iš automobilio atgal buvo puikus, o pelekų briaunos palengvino manevravimą važiuojant atbuline eiga. Durų stiklai buvo plokšti, o pačios durys – labai plonos.
• Bagažinės skyrius buvo ne pernelyg didelis (372 litrai) ir turėjo didelį įkrovimo aukštį, kas mažino jų naudojimosi patogumą. Atsarginis ratas buvo bagažinės dugno apačioj iš dešinės, kas dar labiau mažino naudingą bagažinės talpą.

Eksportinės Мoskvič-408 versijos turėjo daug chromuotų ir poliruotų detalių. Jie dažnai turėdavo keturžibintę sistemą kelio priekyje.

Jėgos agregatas

Pats variklis konstrukciškai buvo nuo mažavožtuvio variklio iki karinio Opel Kadett (1938 m.), kuris buvo gaminamas МЗМА 1946–1954 metais kaip Мoskvič-400/401. Dėl nustatymo Мoskvič-407 (1958 metai) šitas variklis buvo išleistas iki 1358 cm³ ir tiekiamas aliuminine aukštavožtuve galva, kad leistų pasiekti 45 AG galią.

Моskvič-408 buvo naudojama tokio pat agregato dar labiau forsuota versija (50…55 AG iki 4750 aps./min). Pagrindiniu išskirtinumu buvo ant jo įmontuotas dvikamerinis karbiuratorius К-126 (tais metais – nedažnai sutinkamas šioje konstrukcinio sprendimo klasėje). Variklio galia, tais laikais buvo pakankama, bet tik dėl viršesnio lygio komplektacijos. Pagal tai pasekant buvo pagaminta Мoskvič-412 modifikacija (1967 m.), turėjusi visiškai naują aliumininį paviršinį variklį turintį 75 AG variklis – 408 charakterizavosi stabiliai geromis traukiamosiomis charakteristikomis (didžiausias sukimo momentas buvo 91,2 Nm ir pakildavo trumpam diapazone nuo 2750 iki 3200 aps./min).

Opel automobiliuose panašus aukštavožtuvinis variklio perdirbimas ikikariniam Kadett’e buvo naudojamas iki 1963 m.

Pavarų perjungimo išdėstymas

Pavarų dežė buvo, vienam lygyje su varikliu, naujose gamybose (1957 m.), santykiškų modelių -407/403 buvo tik kaitomas pavarų perjungimo prievadas. Iki gegužės (ar liepos) 1973 metų pavarų dežės surinkimas įgyvendinamas padedant svirčiai ant vairo kolonėlės, vėliau – ant pilnos svirties. Pavarų perjungimo dežė keturių pavarų, su sinchronizatoriais II, III ir IV pavarose.