Mokslo darbuotojas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Mokslo darbuotojas (anksčiau – mokslinis bendradarbis) – mokslo įstaigos, aukštosios mokyklos tarnautojas, darbuotojas, vykdantis mokslinį darbą, mokslinę veiklą. Lietuvoje mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojas – tyrėjas, einantis vyriausiojo mokslo darbuotojo, vyresniojo mokslo darbuotojo, mokslo darbuotojo, jaunesniojo mokslo darbuotojo pareigas (mokslininkas), ir mokslininkas stažuotojas (LR mokslo ir studijų įstatymo 59 str. 1 d.)[1]. Kai kuriose užsienio valstybėse mokslo darbuotoju taip pat yra laikomas mokslinis asistentas.

Lygiai[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje mokslo darbuotojų (išskyrus mokslininkų stažuotojų pareigybes) minimalius kvalifikacinius pareigybių reikalavimus nustato Lietuvos mokslo taryba. Atitinkamai:

  • Vyriausiasis mokslo darbuotojas turi rengti mokslininkus, vadovauti moksliniams tyrimams ir eksperimentinei (socialinei, kultūrinei) plėtrai, skelbti tyrimų rezultatus.
  • Vyresnysis mokslo darbuotojas turi vadovauti moksliniams tyrimams ir eksperimentinei (socialinei, kultūrinei) plėtrai, skelbti tyrimų rezultatus.
  • Mokslo darbuotojas turi atlikti mokslinius tyrimus ir eksperimentinę (socialinę, kultūrinę) plėtrą, skelbti šios veiklos rezultatus.
  • Jaunesnysis mokslo darbuotojas – asmuo, turintis ne žemesnį kaip magistro kvalifikacinį laipsnį ar jam prilygintą aukštojo mokslo kvalifikaciją. Jaunesnysis mokslo darbuotojas turi atlikti arba padėti atlikti mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros darbus, rengtis stoti į doktorantūrą.

Mokslininkas stažuotojas – einantis pareigas kitoje institucijoje, nei parengė daktaro disertaciją asmuo, kuris apgynė daktaro disertaciją ne anksčiau kaip prieš 5 metus iki skyrimo į šias pareigas dienos[2].

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]