Michailas Prišvinas
| Michailas Prišvinas | |
|---|---|
| |
| Michailas Prišvinas ant 1974 m. TSRS pašto ženklo | |
| Gimė | 1873 m. vasario 4 d. Chruščiovas-Liovšinas, Jelco apskr., Oriolo gubernija, Rusija |
| Mirė | 1954 m. sausio 16 d. (80 metų) Maskva |
| Palaidotas (-a) | Vvedenskojė kapinės, Maskva |
| Tautybė | rusas |
| Veikla | rašytojas, publicistas, agronomas, kraštotyrininkas |
| Sritis | poetinė geografija |
| Alma mater | Lipecko universitetas |
| Žymūs apdovanojimai | |
 Vikiteka |
Michailas Prišvinas |
Michailas Prišvinas (Михаил Михайлович Пришвин, 1873 m. vasario 4 d. – 1954 m. sausio 16 d.) – rusų rašytojas, publicistas, etnografas, gamtininkas mėgėjas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė kaime dab. Lipecko srities teritorijoje. Jo tėvas buvo žirgininkas, anksti mirė. 1883 m. Michailas Prišvinas įstojo į Jelco berniukų gimnaziją, bet buvo išmestas kai susiginčijo su gimnazijoje geografiją dėsčiusiu žymiu religijos filosofu Vasilijumi Rozanovu. Baigė gimnaziją Jelabugoje. Vėliau studijavo Rygos politechnikume, įsitraukė į jaunimo markisistinį būrelį, dėl to 1897 m. areštuotas. 1902 m. Lipecko universitete baigė agronomijos studijas ir pradėjo dirbti agronomu įvairiose Rusijos žemietijose, parašė keletą veikalų apie žemės ūkį. Nuo 1905 m. įvairiuose laikraščiuose dirbo korespondentu. Michailas Prišvinas 1907 m. išsiruošė į kelionę po šiaurės Rusiją: lankėsi Karelijoje, Archangelske, Kolos pusiasalyje, Solovkų salose, Kanino pusiasalyje, buvo užsukęs į Norvegiją. Aprašinėjo tų kraštų gamtą, papročius, rinko tautosaką, etnografiją. 1908 m. lankėsi Pavolgyje, vėliau – Kazachstane, Kryme. Pirmojo pasaulinio karo metais Michailas Prišvinas dirbo karo korespondentu, vėliau rašė eserų laikraščiui, pasmerkė Spalio revoliuciją, dėl to jam buvo skirtas namų areštas.[1]
Nuo 1925 m. pradėjo rašyti kūrinius vaikams. Vėliau vėl tęsė kraštotyros veiklą, keliavo po Tolimuosius Rytus, šiaurines sritis. 1934 m. išrinktas į TSRS rašytojų sąjungos tarybą.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Michailas Prišvinas savo kūryboje daugiausia dėmesio skiria gamtojautai, gamtos aprašymams, žmogaus ir gamtos santykiui. Aprašė aplankytų kraštų gyventojų buitį. Jo kūriniuose taip pat svarbią vietą užima filosofiniai ir doroviniai žmogaus ieškojimai. Rašytojo kūrybai būdingas realistinis stilius, tikrovės ir pasakos elementų derinimas, vaizdinga kalba.[2][3]
Nuo 1905 m. iki pat mirties Michailas Prišvinas rašė dienoraščius (išleisti 15 tomų 1991–2017 m.), kuriuose gausu tiek kasdienių gamtos, žmonių stebėjimų, tiek filosofinių, politinių svarstymų.
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Svarbiausieji veikalai:
- Neišbaidytų paukščių krašte ( В краю непуганых птиц, 1907 m.)
- Paskui stebuklingąjį kepalėlį (За волшебным колобком, 1908 m.)
- Juodaveidis arabas (Чёрный араб, 1910 m.)
- Berendėjaus šaltiniai (Родники Берендея, 1925–1926 m., papildomas leidimas pavadinimu Gamtos kalendorius / Календарь природы, 1935 m.),
- Gervių tėvynė (Журавлиная родина, 1929 m.)
- Ženšenis (Женьшень, 1933 m.)
- Nuogas pavasaris (Неодетая весна, 1940 m.)
- Kaščėjaus grandinė (Кащеева цепь, autobiografinis romanas, parašytas 1925–1954 m., išleistas 1960 m.)
- Facelija (Фацелия, prozinė poema, 1940 m.),
- Atodrėkis miške (Лесная капель, lyrinių miniatiūrų ciklas, 1940 m.),
- Apsakymai apie Leningrado vaikus (Рассказы о ленинградских детях', 1943 m.)
- Mūsų laikų apysaka (Повесть нашего времени , 1945 m., visas išleistas 1957 m.)
- Žemės akys (Глаза земли, 1957 m.)
Lietuviškai išleisti M. Prišvino apsakymų rinkiniai „Žmogaus pavasaris“ (1950 m.), „Aukso pieva“ (1951 m.), pasaka „Saulės lobynas“ (1964 m.), apysakos „Zėjos pakrantėje“ (1951 m.), „Pilkoji pelėda“ (1971 m.).
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Пришвин М. М. Цвет и крест. – Санкт-Петербург, 2004. – С. 93,95.
- ↑ Michailas Prišvinas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
- ↑ Большая советская энциклопедия, T. XX (Плата—Проб). – Москва: Советская энциклопедия, 1975
