Miškavežis

Miškavežis (dažnai Miškovežis; rus. лесовоз) – specializuotas sunkvežimis, puspriekabė ar priekaba, skirta pervežti rąstus ar ilginę pjautinę miško medžiagą.

Vieni pirmųjų sunkvežimių rąstams pervežti buvo panaudoti 1913 m. Kovingtone (Vašingtono valstija, JAV).^[1] Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas ir kilęs šiaurės vakarų JAV pakrantėje augančios sitkinės eglės medienos poreikis lėktuvų gamybai „paskatino sunkvežimių naudojimą miško kirtime Vašingtono valstijoje“.^[1] JAV armija pasiuntė tūkstančius vyrų į Eglių medienos gamybos skyrių (Spruce Production Division), kur jie tiesė kelius vakarinėje Vašingtono valstijos dalyje, vedusius prie išsibarsčiusių tinkamiausių eglių sklypų.^[1] Pasibaigus karui atliko daug buvusių karinių sunkvežimių, dalis kurių pasirodė naudingi miškų kirtimo kompanijoms, ypač smulkesnėms, kurios begalėjo išlaikyti brangių iki tol naudotų garinių lokomotyvų.^[2]

3 ir 4-tą dešimtmečius primityvūs sunkvežimiai buvo tobulinami, įgijo galingesnius variklius, geresnes stabdžių sistemas.^[2] Anksčiau naudoti siauri ratai pilnavidurėmis gumos padangomis, kartais plieniniai ratai be protektoriaus buvo pakeisti plačiomis pneumatinėmis padangomis su protektoriais.^[2] Lentinius kelius ėmė keisti greideriuoti gruntiniai keliai.^[2] 4-to dešimtmečio viduryje Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų pakrantėje automobiliai išveždavo tiek pat medienos kaip ir geležinkeliai.^[2]

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui sunkvežimių konstrukcija jau buvo tobulesnė. Pasibaigus karui į miškų ūkį vėl paplūdo atlikę kariniai sunkvežimiai.^[2]

Konstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miškavežių konstrukcija pritaikyta rąstams pervežti. Konstrukcijos ypatumai:

keli plieniniai apverstos П raidės pavidalo plieniniai rėmai, į kuriuos sukraunami rąstai ar pjautinė medžiaga.
keltuvas su griebtuvu, kuriuo į miškavežį kraunami ar iškraunami rąstai.

Pagal vietoves, kur gabenama miško medžiaga, šiuolaikiniai miškavežiai skirstomi į dvi grupes^[3] :

Išvežantys medieną iš miško. Vežti tenka prastais miško keliais ar bekele. Tokie miškavežiai pasižymi didelio pravažumo važiuoklėmis. Gali turėti iki devynių ašių, kas užtikrina mažą slėgį į gruntą ir gerą sukibimą.^[4] Miškas paprastai auga kalnuotose vietovėse, kurios netinka žemės ūkiui, todėl miškavežiai turi gebėti važiuoti gana stačiais šlaitais. Gebėjimas įveikti šlaitus susijęs su kelio paviršiaus kokybe. Kelią dengiantis purvas ar sniegas mažina įveikiamą įkalnės nuolydį. Tinkamo nuolydžio keliuose greitis priklauso nuo variklio galingumo.^[5] Maksimalią miškavežių masę riboja vietiniai įstatymai. Pvz., pietinėse JAV valstijose maksimali leidžiama masė yra iki 39,9 t.^[6]
Pervežantys medieną normaliais keliais.

Krovimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pakrovimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Platformos dugne ištiesiamos tvirtinimo grandinės ar diržai.
Ant platformos po vieną ar po kelis kraunami rąstai.
Baigus krauti rąstų rietuvė apjuosiamai ir suveržiami tvirtinimo grandinėmis ar diržais.

Iškrovimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atvažiavus į miško medžiagos sandėlį, perdirbimo įmonę ar perkrovimo punktą geležinkelio stotyje ar uoste iškraunama išsyk visa rietuvė, sujuosta grandinėmis ar diržais. Tiesa, tam netinka paties miškavežio keltuvas, nes jis per silpnas, tad naudojami vietiniai kranai.

Paprastesnis iškrovimo variantas – atidaryti šoną ir leisti rąstams patiems išriedėti ant žemės.^[7]

Kai kurios miškavežių markės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Automobiliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miškavežiai sunkvežimiai ar vilkikai būna padidinto pravažumo, su visais varomais ratais. Dažnai turi centrinę padangų pripūtimo sistemą (pvz., Ural-375). Kartais turi išsitraukimo gerves.

Kartais miškavežių vilkikai būna paprasto pravažumo, tokie naudojami ne medžiagai iš miško išvežti, o pervežti paprastais keliais.

Puspriekabės ir priekabos paprastai irgi būna padidinto pravažumo

Vikiteka: Miškavežis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ ^1,0 ^1,1 ^1,2 „The Washington Log Trucking Industry: Costs and Safety Analysis“. University of Washington Department of Natural Resource Sciences. Nuoroda tikrinta December 18, 2011.
↑ ^2,0 ^2,1 ^2,2 ^2,3 ^2,4 ^2,5 „Log Truck Stirs Dust through Clearcut“. Oregon Historical Society. Nuoroda tikrinta December 18, 2011.
↑ Jeff C. Young (2009), Trucks, Capstone Press, p. 14, ISBN 978-1-4296-3432-8
↑ John A. Sturos, Douglas B. Brumm, Andrew Lehto (1995), Performance of a logging truck with a central tire inflation system, U.S. Dept. of Agriculture
↑ Karl F. Wenger (1984), Forestry handbook, Wiley-IEEE, p. 550–553, ISBN 978-0-471-06227-1
↑ TN Dowling (2010), An Analysis of Log Truck Turn Times at Harvest Sites and Mill Facilities
↑ M. Bendz, J. McNally, C. Silversides, Logging and log transport in tropical high forest, ISBN 978-92-5-100487-6

[UW-1] 1,0 ^1,1 ^1,2 „The Washington Log Trucking Industry: Costs and Safety Analysis“. University of Washington Department of Natural Resource Sciences. Nuoroda tikrinta December 18, 2011.

[OHS-2] 2,0 ^2,1 ^2,2 ^2,3 ^2,4 ^2,5 „Log Truck Stirs Dust through Clearcut“. Oregon Historical Society. Nuoroda tikrinta December 18, 2011.

[T-3] Jeff C. Young (2009), Trucks, Capstone Press, p. 14, ISBN 978-1-4296-3432-8

[4] John A. Sturos, Douglas B. Brumm, Andrew Lehto (1995), Performance of a logging truck with a central tire inflation system, U.S. Dept. of Agriculture

[5] Karl F. Wenger (1984), Forestry handbook, Wiley-IEEE, p. 550–553, ISBN 978-0-471-06227-1

[6] TN Dowling (2010), An Analysis of Log Truck Turn Times at Harvest Sites and Mill Facilities

[7] M. Bendz, J. McNally, C. Silversides, Logging and log transport in tropical high forest, ISBN 978-92-5-100487-6

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]