Mezoklimatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Mezoklimatas (gr. μεσος 'vidutinis, vidurinis, tarpinis' + klimatas) – geografiškai apribotos teritorijos (miškas, kalvynas, vandens telkinys, miestas ir t.t) klimatas. Dar vadinamas regioniniu, vietiniu, atmosferos paribio sluoksnio klimatu.

Ypatybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mezoklimatinių ypatybių teritorinis lygmuo yra tarpinis tarp makroklimatinių ir mikroklimatinių ypatybių, Pvz., savitas mezoklimatas susidaro kalvų ir kalnų masyvuose, kurių plotas daugiau kaip 100 km², plačių upių, daugiau kaip 1 km pločio slėniuose, aplink didelius, daugiau kaip 50 km² ploto vandens telkinius, vienalyčiuose augalijos ir dirvožemio masyvuose, kurių plotas daugiau kaip 100 km², miestuose, kuriuose gyvena daugiau kaip 0,5 mln. gyventojų.

Mezoklimato rodiklių gradientai gali būti didesni nei makroklimato: oro temperatūros horizontalūs gradientai gali siekti 4–5 °C/100 km, vertikalūs 1–5 °C/100 m, radiacijos balanso– 500 MJ/m²/100 km. Vertikalia kryptimi mezoklimatiniai ypatumai gali pasireikšti iki 5000 m aukščio, kalnuose – visoje troposferos storymėje. [1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Arūnas Bukantis. Mezoklimatas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 13 psl.