Mechanizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Mechanizmas – prietaisas, sukonstruotas taip, kad paverstų teikiamas jėgas ir judėjimą į norimos išeigos jėgas ir judėjimą. Mechanizmai paprastai sudaryti iš judančių dalių, pvz.: krumpliaratis, krumpliaračių sistema, diržas, grandinės pavaros, kumštelis, taip pat iš sujungimo dalių, trinties įtaisų – stabdžiai ir mova ir struktūrinių detalių – rėmas, sklendė, tepalai ir plombos. Dar gali būti ir specialių mašinos detalių – kaiščių, smaigių ir raktų.[1] Kai judesį keisti padeda ir skysčiai, mechanizmai vadinami hidrauliniais, kad dujos – pneumatiniais. Mechanizmas paprastai yra dalis didesnio proceso arba mechaninės sistemos. Kartais visa mašina gali būti vadinama mechanizmu. Pavyzdžiai būtų vairavimo mechanizmas automobiliuose arba laikrodžio sukimosi mechanizmas. Sudėtiniai mechanizmai yra mašinos.

Schematinis lėktuvo pavaros mechanizmas.

Mechanizmų tipai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo Archimedo laikų iki Renesanso mechanizmai buvo konstruojami iš paprastųjų mechanizmų: svertas, skridinys, sraigtas, ratas ir ašis ir nuožulnioji plokštuma. Reuleaux, kuris buvo susitelkęs į kūnus, jungtis tarp kūnų pavadino kinematinėmis poromis arba sandūromis.

Norint panaudoti geometriją studijuojant mechanizmų judėjimą, sandūros yra modeliuojamos kaip kieti kūnai. Tai reiškia, kad atstumas tarp sandūrų tarytum nesikeičia, kai mechanizmas juda, jungtys nėra lanksčios. Tuo tarpu santykinis judėjimas tarp taškų, sujungtų jungtimis, yra dėl kinematinės poros, kuri jungia juos.

Kinematinės poros arba sandūros užtikrina idealų ryšį tarp dviejų jungčių, tokių kaip. Mechanizmas yra tvirtų jungčių ir kinematinių porų surinkimas.

Mechanizmų grandys[taisyti | redaguoti kodą]

Mechanizmą sudarantys judamai sujungti kietieji kūnai vadinami grandimis. Kiekviename mechanizme yra nejudama grandis, vadinama stovu. Daugelyje mechanizmų grandžių deformacijos būna mažos ir nedaro įtakos mechanizmo veikimui.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. J. J. Uicker, G. R. Pennock, and J. E. Shigley, 2003, Theory of Machines and Mechanisms, Oxford University Press, New York.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]