Martelas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Martelas Esekse (Anglija)
Martelų išsidėstymas pasaulyje

Martelas (angl. martello, martello tower) – pavienis apvalaus skerspjūvio akmeninis gynybinis bokštas įtvirtinimas, kurių daug buvo pastatyta XIX a. pirmoje pusėje Britų imperijos valdų pakrantėse.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1794 m. vasario 7 d. du britų karo laivai HMS „Fortitude“ (74 patrankos) ir HMS „Juno“ (32 patrankos) nesėkmingai atakavo mažą genujiečių bokštą Korsikos Mortelos kyšulyje (Mortella). Bokšte įsitvirtinusi įgula žymiai gausesnių priešų pajėgų neprileido prie žemiau buvusio Sen Florano (Saint Florent) miesto. Bokštas buvo paimtas po dviejų dienų intensyvių kautynių, kurias surengė sausumon išlaipintos pajėgos, kurioms vadovavo generolas leitenantas Džonas Muras (John Moore). Britams padėjo tai, kad dvi 18 svarų bokšto patrankos šaudė į jūros pusę, o tik viena 6 svarų patranka galėjo šaudyti į sausumos pusę.

Bokštas[1] buvo genujiečių gynybos sistemos dalis. Bokšto architektas buvo Giovan Giacomo Paleari Fratino[2], bokštas buvo pastatytas 1565 m. Nuo XV a. korsikiečiai tokius bokštus statė strateginiuose salos pakrantės taškuose, kur jie turėjo saugoti pakrantės kaimus ir laivybą nuo Šiaurės Afrikos piratų. Korsikiečių bokštai buvo dviaukščiai, 12-15 m aukščio, su vieninteliu įėjimu 5 m aukštyje, kurį pasiekti būdavo galima tik kopėčiomis, kurias po to įgula įsitraukdavo.[3] Vietiniai kaimiečiai mokėdavo bokštų sargybiniams (torregiani), kurie signalizuodavo apie artėjančius nelauktus laivus ant bokšto stogo uždegdami ugnį. Ugnis bokšte buvo signalas apie grėsmę vietinėms savigynos pajėgoms. Nors piratų grėsmė palaipsniui nyko, genujiečiai pastatė naują bokštų kartą. Šie bokštai turėjo apsaugoti nuo užsienio kariuomenių įsiveržimo.[3]

Mortelos bokšto fortifikacinės galimybės padarė tokį įspūdį britų kariuomenės vadovybei, kad buvo nutarta visų britų valdų (tiek metropolijoje, tiek kolonijose) pakrantėse statyti tokius įtvirtinimus, kad apsisaugoti nuo galimo Napoleono kariuomenės įsiveržimo.

Konstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Martelo vidaus schema

Standartinis martelas būdavo dviejų aukštų (12 m aukščio). Jo įgula būdavo 15-25 kareiviai su karininku. Iš storų akmeninių blokų sumūrytos sienos atsparios to meto artilerijos ugniai. Ant plokščio stogo būdavo įtaisyta patranka, sukiojama 360° kampu. Kartais apie martelą būdavo iškastas griovys.
Apatiniame aukšte buvo artilerijos šaudmenų, maisto ir įv. reikmenų sandėliai. Įgula gyveno antrame aukšte, kuris buvo padalintas į kelis kambarius ir turėjo sienose ugniakurus, naudotus apsišildymui ir maistui gaminti.[4] Karininkas ir kareiviai gyveno atskiruose kambariuose, beveik vienodo dydžio.

Bokštas galėjo turėti rūsį. Martele būdavo šulinys arba vandens talpykla, kad įgulai vandens pakaktų. Nuo stogo tekantis vanduo dažnai būdavo surenkamas į rūsyje buvusią cisterną.[4]

Tobulėjant šautuvams martelų gynybinės galimybės ėmė menkti. Visiškai prarado fortifikacinę vertę atsiradus graižtvinei artilerijai.

Dabar daugelis martelų yra saugomi kaip istoriniai paminklai.


Commons-logo.svg

Vikiteka

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Sir John Moore, 1761-1809“. Johnwheater.net. 2006-03-28. Nuoroda tikrinta 2010-12-21. 
  2. Vigano (2001), pp. 41–57.
  3. 3,0 3,1 Abram (2003), p. 103.
  4. 4,0 4,1 Ciucevich (2005), pp. 19-21.