Markomanų karai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Europa Germanen 50 n Chr.svg

Markomanų karai – keletas Dunojaus srities germanų karų prieš Romos imperiją maždaug 166–180 m. e. metais. Aktyviausiai dalyvavusios tautos buvo markomanai bei kvadai. Nuo 101 m. pr. m. e., kai Gajus Marijus įveikė kimbrus ir teutonus, tai pirmasis atvejis, kai romėnų priešai įsiveržė į Italiją.

Romą tuo metu valdė imperatorius Markas Aurelijus. Imperija ir jos kariuomenė buvo ypač susilpnėjusi po Antoninų pandemijos, kai kuriais paskaičiavimais nusinešusios iki 5 milijonų gyvybių.[1][2] Maras į Romą atėjo iš Partijos kartu su po sėkmingo karo grįžtančiais Avidijaus Kasijaus legionais.

Tolimiausias germanų pasiektas taškas buvo Akvilėja. Vėliau romėnų pajėgos juos sugebėjo išstumti iš Italijos bei sukiršinti tarpusavyje, o paskui paeiliui nukariauti atskiras gentis. Mirus Markui Aurelijui, jo įpėdinis, sūnus Komodas, karo nebetęsė. Išsekinti germanai taip pat nebeturėjo jėgų vėl pulti. Tolimiausi taškai, kur buvo įžengusi romėnų armija – šių dienų Slovakija, Čekija ir Vengrija. Tačiau ten buvo įsteigtos tik laikinos stovyklos, ir teritorijos netapo Romos provincijomis.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]