Makro že kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Makro že kalbos
Paplitimas: Brazilija, Argentina, Paragvajus, Bolivija
Kalbų skaičius:
Kilmė:
ISO 639-2:
Macro-Ge groups.svg
Klasifikacija: Že, Maxakalí, Krenák (Aimore), Jabutí, Rikbaktsa, Karajá, Ofayé, ?Borôro, ?Kamakã, ?Purí, ?Karirí

Makro že kalbos (Macro-Jê, Macro-Gê) – hipotetinė kalbų makrošeima Pietų Amerikoje, kuriai priskiriamos indėnų kalbos, daugiausiai paplitusios Brazilijos regionuose, taip pat kai kur Argentinoje, Paragvajuje ir Bolivijoje. Makrošeimos branduoliu laikomos že indėnų vartojamos že kalbos. Makrošeima pirmą kartą apibūdinta 1926 m., vėliau hopotezė buvo taisoma, tačiau kalbininkai amerikanistai ją tebelaiko aktualia (pagal Terrence Kaufman, 1990).

Klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Makro že kalbomis laikomos sekančios kalbų šeimos, tarp jų ir izoliuotos kalbos:

  • Že kalbos, kurioms priskiriama 16 kalbų, skirstomų į 3 grupes: kaingangų (keturias kalbas vartoja 18000 žmonių) bei šiaurės ir pietų že kalbos, tokios kaip šavančių kalbos (8000 vartotojų).
  • Krenák (Botocudo)
  • Borôro
  • Kamakã (mirusios)
  • Karajá
  • Karirí (mirusios)
  • Maxakalí
  • Ofayé
  • Purí (mirusios)
  • Rikbaktsá
  • Jabutí (nykstančios)

Eduardo Ribeiro iš Čikagos universiteto, priešingai nei Terrence Kaufman, į šią makrošeimą neįtraukia fulniô (yatê) ir guató kalbų. Jis taip pat, priešingai nei Greenberg, makrošeimai nepriskiria otí ir chiquitano kalbų. Šios kalbos turi nereguliarių morfologinių ryšių su tupių ir karibų kalbų šeimomis. Rodrigues (2000) ir Ribeiro visas jas apjungia į že–tupių–karibų kalbų makrošeimą.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]