Makmerdo–Pietų ašigalio kelias

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Makmerdo–Pietų ašigalio kelio žemėlapis

Makmerdo–Pietų ašigalio kelias, Pietų ašigalio traversas (angl. South Pole Traverse, McMurdo–South Pole Highway) – 1601 km ilgio suspausto sniego kelias Antarktidoje, jungiantis JAV Makmerdo mokslinę stotį vandenyno pakrantėje su žemyno gilumoje esančia JAV Amundseno-Skoto pietų ašigalio stotimi. Kelias įrengtas 20022006 m., išlyginant sniegą ir užpilant juo ledo plyšius, kelio trasa pažymėta gairėmis. Kelias naudojamas tik Pietų pusrutulio vasaros sezono metu.

Kelio trasa[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kelias prasideda Makmerdo stotyje Roso saloje, Roso jūros pakrantėje, kerta Makmerdo ir Roso šelfinius ledynus, Levereto ledynu įveikia Transantarktinius kalnus ir Poliarine plynaukšte tęsiasi iki Amundseno-Skoto stoties. Didžioji kelio dalis (plynaukštėje ir Roso šelfiniame ledyne) pakankamai stabili. Sudėtingiausi kelio ruožai – 6,5 km ilgio atkarpa Makmerdo ir Roso šelfinių ledynų sandūroje (jie juda skirtingais greičiais) bei 80 km ilgio atkarpa Levereto ledyne, kur kelio trasa pakyla į daugiau nei 2000 m aukštį virš jūros lygio. Šiuose ruožuose kiekvieno sezono pradžioje tenka papildomai lyginti trasą ir užpilti plyšius.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Transporto karavanas 2006 m.

Kelio įrengimą inicijavo ir finansavo JAV Nacionalinis mokslo fondas (angl. National Science Foundation), siekdamas sumažinti krovinių tiekimo išlaidas Amundseno-Skoto mokslinei stočiai. Kelias pradėtas įrengti 2002–2003 m. vasaros sezono metu ir baigtas 20052006 m. vasarą. Pirmojo sezono metu įrengta 200 km kelio, antrojo – dar 475 km, trečiojo – pasiekta 85º lygiagretė (1180 km nuo Makmerdo stoties). Ketvirtojo sezono metu trasa užbaigta, trasos įrengėjų karavanas su Amundseno-Skoto stočiai skirtu 100 tonų kroviniu pasiekė Pietų ašigalį 2005 m. gruodžio 23 d., praleidęs kelyje 43 dienas. Po nedidelio atnaujinimo kelias pradėtas nuolat naudoti 20082009 m. vasarą.

Prieš įrengiant kelią, visus krovinius į Amundseno-Skoto stotį pristatydavo LC-130 lėktuvai. Tai buvo daug brangiau, nei vežti keliu, priklausydavo nuo oro sąlygų, be to, lėktuvais nebuvo įmanoma gabenti didelių ir sunkių krovinių. Kelio įrengimas leido sutaupyti apie 40 lėktuvų skrydžių per sezoną.

Karavanas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienam reisui į Amundseno–Skoto mokslinę stotį paprastai naudojami 5 specialiai pritaikyti Caterpillar ir Case traktoriai su sniego valytuvais ir 10 žmonių įgula. Traktoriai traukia didžiulius guminius kuro, skirto Amundseno-Skoto stoties generatoriams, rezervuarus, kitus, stočiai reikalingus krovinius, bei gyvenamuosius vagonėlius įgulai. Karavano saugumui užtikrinti pirmojo traktoriaus priekyje pritaisytas specialus radaras, ieškantis po sniegu galimų plyšių kelio trasoje.

Įgula dirba 12 valandų per parą, likęs laikas skirtas poilsiui ir miegui. Karavanas juda 8 km/h greičiu ir pasiekia tikslą apytikriai per mėnesį. Kelias atgal su žymiai lengvesniu kroviniu (nusidėvėjusi įranga ir kitos atliekos iš stoties) trunka trumpiau. Vienam pilnam reisui ten ir atgal sugaištama nuo 1,5 iki 2 mėnesių. Kiekvieno sezono metu atliekami 3–4 reisai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]