Makama

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Makama (arab. makame – sueiga, pasakojimas sueigoje) – avantiūrinės novelės žanras, susiformavęs arabų literatūroje IX–X a., vėliau išpopuliarėjęs persų, tadžikų bei žydų literatūroje. Makamos herojus – klajojantis išprusęs literatas ar filosofas, kuris sugeba išsisukti iš keblių padėčių. Makamos buvo rašomos ritmine proza, remiantis griežtomis taisyklėmis. Šiame novelės žanre gausu sinonimų, homonimų, archaizmų, citatų, literatūrinių užuominų, alegorijų; todėl paprastam skaitytojui makamos sunkiai suprantamos.

Žymiausi makamų kūrėjai: arabų literatūroje – Badi az Zamanas (9691007 m.), al Charijus (10541122 m.), persų – Chamidas ad Dinas Balchis (mirė 1164 m.), žydų – Jehuda al Harizis.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Makama. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VII: Lietuvos-Mordvių, 185 psl.