Magdalenos prieglaudos namai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Magdalenos skalbykla Anglijoje, XX a. pradžia

Magdalenos prieglaudos namai – bendras pavadinimas įvairių katalikų ordinų įsteigtiems „puolusių“ moterų (dažniausiai – buvusių prostitučių) namams. Paskaičiuota, kad per šimtą penkiasdešimt šių įstaigų gyvavimo metų jose iš viso gyveno apie 30 tūkstančių moterų, dažnai – prieš savo valią. Paskutinis Magdelenos prieglobstis buvo uždarytas 1996 m. rugsėjo 25 d. Airijoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Magdelenos prieglobsčiai išaugo iš XIX a. Anglijoje ir Airijoje kilusio „gelbėjimo judėjimo“, kurio pagrindinis formalus tikslas buvo prostitutėmis dirbusių moterų reabilitacija. Airijoje šio judėjimo įkurtos įstaigos buvo pavadintos pagal Mariją Magdaleną, Naujojo Testamento personažą, kuri atgailaudama už savo paleistuvystę tapo viena karščiausių Jėzaus pasekėjų.

Magdelenos judėjimas greitai susilaukė Bažnyčios pritarimo, ir vis daugiau prieglobsčio namų iš laikinų pastogių tapo ilgalaikio laikymo įstaigomis. Globojamos moterys privalėjo dirbti, dažniausiai – skalbyklose. Dalis jų uždirbtų pinigų būdavo duodama iš karto, ir dalis – paliekant prieglobstį.

Magdalenos skalbykla Airijoje, XX a. pradžia

Prieglobsčiai pamažu idėjiškai nutolo nuo pirminio gelbėjimo judėjimo, kurio tikslas buvo ieškoti ir padėti moterims, dėl kokių nors priežasčių nesugebančioms rasti kitokio darbo. Greitai Magdelenos prieglobsčiai tapo vis labiau į kalėjimą panašėjančiomis įstaigomis. Prižiūrėtojos vienuolės būdavo apmokomos slopinti moterims norą išvykti, o vietoje to įdiegti kaltės jausmą ir norą atgailaujant toliau ten dirbti.

Sprendžiant iš įrašų prieglobsčių dokumentuose, iš pradžių daug moterų ten ateidavo savanoriškai, kartais net pakartotinai. Iš jų buvo reikalaujama į personalą kreiptis „motina“, nepriklausomai nuo amžiaus, o jas vadindavo „vaikais“.

Siekiant palaikyti tvarką, moterys negalėdavo kalbėti didžiąją dienos dalį. Fizinės bausmės būdavo įprastas dalykas. Pasyvus pasipriešinimas, pavyzdžiui, atsisakymas valgyti, buvo paprasčiausiai ignoruojamas.

Vėliau į Magdalenos prieglobsčio namus pradėtos siųsti ne tik prostitutės, bet ir vienišos motinos, išnaudojimą patyrusios mergaitės ir panašiai. Paprastai jas ten išsiųsdavo šeimos nariai arba kunigai. Neturėdamos šeimos narių ar artimųjų, kurie rūpintųsi ar padėtų grįžti, daugelis liko ten visam gyvenimui, dažnai priimdamos religinius įžadus.

Magdalenos prieglobsčio namai nesukėlė neigiamos reakcijos konservatyvių pažiūrų Airijos visuomenėje iki XX a. antros pusės. Pasikeitus požiūriui į seksualumą, atsiradus automatinėms skalbimo mašinoms (namams nebenešant pelno už šią paslaugą) dauguma jų išnyko.

Veiklos tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Oficialiai apie šiuos prieglobsčių namus buvo mažai žinoma, kol 1993 m. vienuolių ordinas Dubline pardavė dalį savo žemės nekilnojamo turto kompanijai. Toje vietoje buvo atkasti 155 moterų palaikai, palaidoti nežymėtuose kapuose. Tai sukėlė skandalą ir paskatino tyrimus, atskleidusius daugiau prieglobsčio namų veiklos detalių. 1996 m. buvo uždaryti paskutinieji Magdalenos prieglobsčio namai.

1998 m. Channel 4 dokumentinėje laidoje buvusios šių namų globotinės papasakojo apie ten patirtą seksualinį, psichologinį ir fizinį išnaudojimą, atskyrimą nuo išorinio pasaulio neribotam laikui.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]