Mažeikių spaustuvė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Mažeikių spaustuvė – spaustuvės, veikusios Mažeikiuose, dab. Laisvės g. 35.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19131914 m. Mažeikiuose veikė pirmoji Ch. Slonimskio spaustuvė. Spausdino mėgėjų spektaklių programas lietuvių ir rusų kalba, reklaminius skelbimus, etiketes. 19131914 m. taip pat veikė spaustuvė ir litografija, kurios priklausė E. Levinui. Spausdino blankus, skelbimus, vizitines korteles. 19231937 m. Mažeikiuose išėjo spausdinti ir šapirografuoti 44 pavadinimų laikraščiai. 19301935 m. pogrindinė komunistų organizacija nelegaliai spausdino atsišaukimus. Nuo 1934 m. nereguliariai ėjo Mažeikių apskrities komunistų laikraštis „Žemaitijos tiesa“, spausdintas Raudonojo fronto ir kt. spaustuvėse.

1944 m. spalio mėn., panaudojus buvusių spaustuvių įrengimus, įkurta „Mažeikių spaustuvė“ Laisvės ir Pramonės gatvių kampe. 1945 m. balandžio 10 d. joje pradėtas spausdinti apskrities laikraštis „Mažeikių tiesa“. 1946 m. spaustuvė persikėlė į erdvesnes patalpas Laisvės ir Vasario 16-osios gatvių kampe. Spaustuvei vadovavęs Augustinas Sakavičius rūpinosi, kad ji turėtų savo atskiras patalpas. Jo pastangų dėka 1957 m. Laisvės gatvėje pastatyta nauja spaustuvė.[1]

1976 m. Mažeikių spaustuvė tapo Šiaulių „Titnago“ spaustuvės skyriumi. Nuo 1989 m. ji vadinosi valstybine Mažeikių spaustuvė, o nuo 1995 m. – UAB „Santarvės“ laikraščio spaustuvė, dab. V. Mačernio TŪB „Meškinas“. Ji spausdina blankus, etiketes, smulkius spaudinius. [2]

Be to, Mažeikiuose veikia UAB „Spaudos tinklas“ spaustuvė, kuri įsikūrė 2002 m. adresu Ventos g. 49. Paslaugos: reklamos, dizaino, maketavimo darbai, skaitmeninė, ofsetinė, plačiaformatė spauda, polimeriniai ir ruloniniai lipdukai, antspaudų ir spaudų gamyba, graviravimas bei pjaustymas lazeriu, knygų ir žurnalų įrišimas, restauravimas ir leidyba.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Bernarda Plastinina. Mažeikių Didžioji gatvė atitiko savo pavadinimą // Santarvė. - 2009. - lapkričio 14. - Nr. 129. - P. 4, 13.
  2. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 317 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]