Mėžionių pilkapynas
| Mėžionių pilkapynas | |||
|---|---|---|---|
  Mėžionių pilkapynas |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Švenčionių rajonas | ||
| Seniūnija | Cirkliškio seniūnija | ||
| Naudotas | IV a. pabaiga – V a. | ||
| Tirtas | 1894, 1934, 1999 m. | ||
| Registro Nr. | A1087 | ||
Mėžionių arba Paulinavo pilkapynas – pilkapynas Švenčionių rajono savivaldybės teritorijoje, 2 km į pietus nuo Mėžionių kaimo, 0,6 km į šiaurę nuo Paulinavo dvarvietės, 0,6 km į šiaurę ir 0,3 km į vakarus nuo Mėžios dešiniojo kranto, Švenčionėlių miškų urėdijos Modžiūnų girininkijos Paulinavo miške, abipus kvartalinės proskynos, skiriančios 4 ir 66 kvartalus.
Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
XIX a. pabaigoje buvo apie 16 pilkapių. Sampilai buvo 5–11 m skersmens, iki 1,3 m aukščio su akmenų vainikais, apjuosti grioviais. 1894 m. Fiodoras Pokrovskis ištyrė 7 pilkapius, kitus – 1934 m. Varšuvos universiteto Lenkijos archeologijos katedra, vadovas Vlodzimežas Antonievičius. 1999 m. tyrė Vida Kliaugaitė (Vilniaus universitetas).[1]
Mirusieji laidoti duobėse po sampilu, nedeginti, kiekviename pilkapyje po 1–6 žmones. Radiniai: aprangos detalės, papuošalai (žalvarinės antkaklės, emaliuotos segės ir kabučiai), darbo įrankiai (geležiniai kirviai, ylos, peiliai), kiti dirbiniai. Pilkapynas datuojamas IV a. pabaiga – V a. Pirmuosius radinius saugo Maskvos valstybinis istorijos muziejus ir Sankt Peterburgo Ermitažas, vėlesniuosius – Varšuvos valstybinis archeologijos muziejus.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Tyrinėjimai Mėžionių (Paulinavo) pilkapyne 1999 m. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje, 1998 ir 1999 m. V., 2000. P. 180-181.
- ↑ Vida Kliaugaitė. Mėžionių pilkapynas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 17 psl.