Lietuvos laisvės kovų invalidų draugija
Lietuvos laisvės kovų invalidų draugija – Lietuvos per 1918–1920 m. Nepriklausomybės karą sveikatos netekusių ir neįgaliaisiais tapusių karių organizacija, iki 1934 m. Lietuvos karo invalidų vyčių brolija.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Steigėjai Jonas Karutis, J. Kiaunė ir kiti. Veikė 1923–1944 m. (su pertrauka) Lietuvoje, nuo 1946 m. – emigracijoje. Tikslas – prisidėti prie Lietuvos nepriklausomybės stiprinimo, supažindinti visuomenę su Nepriklausomybės karo istorija, prižiūrėti žuvusių karių kapus, eiti garbės sargybą prie paminklo žuvusiesiems Karo muziejaus sodelyje Kaune, rūpintis draugijos narių sveikata ir gerove.
1934 m. draugija turėjo 160, 1957 m. – 197 narius. 1940 m. birželio mėn. TSRS okupavus Lietuvą, uždaryta, 1941 m. veikla atgaivinta, 1944 m. vėl nutrūko. Dalis į Vakarus 1944 m. pasitraukusių draugijos narių veiklą atkūrė Vysbadene (Vokietija), nuo 1951 m. – Filadelfijoje (JAV), čia 1957 m. turėjo 19 narių. Išleido leidinį „Vyčio ženklas“.[1]
Pirmininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Jonas Karutis – 1923–1930 m., 1933–1935 m.;
- Jonas Viliušis – 1935–1940 m., 1941–1944 m.;
- Bronius Tvarkūnas – 1946–1954 m. ir nuo 1958 m.;
- Adolfas Eigelis – 1954–1958 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvos laisvės kovų invalidų draugija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 262 psl.