Lietuvos konstitucinės teisės istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Į lietuvių kalbą išversta Gegužės 3-osios Konstitucija

Lietuvos konstitucinės teisės istorija - Lietuvos valstybės konstitucinių normų raida, istorija, kurios pradžia - 1791 m. Gegužės trečiosios Konstitucija.

Laikinosios Konstitucijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje galiojo šios laikinosios Konstitucijos:

  • 1918 metų Lietuvos Konstitucija – pagal ją įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė valstybės tarybai, įstatymų vykdomoji valdžia – prezidiumui;
  • 1919 metų Laikinoji Konstitucija;
  • 1920 metų Laikinoji Konstitucija - pagal ją įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė Steigiamajam Seimui, įstatymų vykdomoji valdžia – Prezidentui ir ministrams. Steigiamajam Seimui taip buvo leista rinkti Prezidentą;
  • 1990 metų Laikinasis pagrindinis įstatymas, kuriuo buvo sustabdytas 1938 m. Konstitucijos galiojimas ir įsigaliojo laikinos nuostatos iki 1992 m. Konstitucijos priėmimo.

Nuolatinės Konstitucijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje galiojo šios nuolatinės Konstitucijos:

  • 1791 metų Gegužės trečiosios fs buvo priimta Ketverių metų Seimo 1791 m. gegužės 3 d. ir galiojo iki 1792 m. liepos 23 d. Konstituciją sudaro įvadas ir 11 straipsnių. Sudėtinė Konstitucijos dalis yra ir 1791 m. spalio 20 d. seimo priimtas įstatymas – „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas“, pagal kurį Lietuvos DK privalėjo būti atstovaujama taip, kad pusė iždo ir karo komisijų bei trečdalis policijos komisijos narių būtų iš Lietuvos DK.
  • 1922 metų Lietuvos Konstitucija – įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė Seimui, įstatymų vykdomoji valdžia – Prezidentui ir ministrams. Steigiamajam Seimui buvo leista rinkti Prezidentą. Seimas ir Prezidentas buvo renkami 3 metams. Lietuva – demokratinė respublika, minima valstybinė atributika, valstybinė kalba – lietuvių;
  • 1928 metų Lietuvos Konstitucija Prezidentą rinko patikimi asmenys 7 metams;
  • 1938 metų Lietuvos Konstitucija (vad. Antano Smetonos oktrojuotoji Konstitucija) – buvo įtvirtinta prezidento institucija. Prezidentas renkamas 7 metams. Prezidentas niekam neprivalo atsiskaityti už savo galios veiksmus.

Šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos Konstitucija priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume.


 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Vilniaus konferencija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1917 m. rugsėjo 18-23 d. Vilniaus konferencijoje buvo sprendžiamas klausimas dėl Lietuvos tolimesnės ateities. Šios konferencijos rezoliucijoje buvo paskelbta, kad bus bandoma atkurti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais Lietuvos valstybę. Konferencijoje buvo suformuota visuomenės institucija – Lietuvos taryba. Taigi pirmasis viešas bandymas atkurti Lietuvos nepriklausomybę buvo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos tarybos Nutarimas. Šis nutarimas išreiškė lietuvių tautos apsisprendimą atkurti nepriklausomą valstybę, demokratiniais pagrindais, taip pat buvo paminėta ir istorinė Lietuvos sostinė Vilnius. Jis reiškė, kad tai bus sunkaus ir galbūt ilgo kelio pradžia. Skelbiant šį nutarimą trūko labai svarbaus elemento – valdžios. Tuo metu Lietuva buvo Vokietijos okupacijos objektas, Lietuvos taryba nevykdė valdžios funkcijų ir buvo tik patariamoji institucija, bet šiuo aktu Lietuvos taryba pirmą kartą viešai paskelbė visoms užsienio valstybėms, taip pat okupuoti bandančioms, kad Taryba išreiškia tautos valią ir skelbia atskirą valstybę. Kadangi nebuvo valdžios, todėl nutarime buvo paminėta, kad bus kaip galima skubiau sušauktas demokratiškai išrinktas Steigiamasis seimas. 

Lietuvos valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai (1918 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos taryba priėmė laikinąją Lietuvos konstituciją, kuri vadinosi Lietuvos Valstybės Konstitucijos pamatiniai dėsniai. Ši konstitucija buvo trumpa. Joje buvo įtvirtinta, kad Valstybės taryba yra vienintelė įstatymų leidžiamoji institucija, Prezidiumui buvo pavesta laikinai vykdyti aukščiausios vyriausybės funkcijas, t. y. skelbti įstatymus, kviesti ministrą pirmininką ir tvirtinti Ministrų kabinetą Tarybos vardu. Šis aktas yra ypatingas tuo, kad jį rengusios Valstybės tarybos bandymas išlaikyti pusiausvyrą tarp 1918 m. liepos 11 d. savo nutarimo skelbti Lietuvą monarchija ir vis labiau stiprėjančių respublikinių nuotaikų pasekmė. Šioje konstitucijoje nieko nebuvo pasakyta apie teismus, nes nebuvo pakankamai kvalifikuotų žmonių, kurie galėtų eiti teisėjų pareigas, todėl tai vis dar liko vyriausybės kompetencijoje. Joje buvo skelbiama apie piliečių lygybę prieš įstatymus, atsisakyta privilegijuotų luomų, nuosavybės neliečiamumas, tikybos, žodžio, susirinkimų, draugijų laisvių garantijos taip pat buvo skelbiamos. Bet nebuvo įvardinta valstybės valdymo forma.

1919 m. sauso 24 d. Valstybės taryba papildė pamatinius dėsnius dar vienu skyriumi, kuriame įtvirtinta, kad Ministrų kabinetas gali leisti laikinuosius įstatymus nesant Valstybės tarybos.

Laikinoji Lietuvos valstybės Konstitucija (1920 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valstybės tarybai perdavus įgaliojimus Steigiamajam seimui, Lietuvos Valstybės laikinosios konstitucijos pamatiniuose dėsniuose įtvirtintos institucijos nebeliko, todėl Steigiamasis seimas paskubomis 1920 m. birželio 2 d. priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės konstituciją. Laikinoji Konstitucija patvirtino Steigiamojo seimo deklaruotą demokratinę respubliką. Pagal šią Konstituciją Steigiamasis seimas galėjo leisti įstatymus ir prižiūrėti jų vykdymą, tai buvo išimtinė teisė. Respublikos Prezidento reikšmė buvo sumenkinta, net buvo atsisakyta jo veto teisės. Ši Konstitucija palyginus su Laikinosios konstitucijos pamatiniais dėsniai praplėtė piliečių demokratines teises ir laisves, nebuvo užsiminta apie nuosavybės neliečiamumą. Konstitucijoje taip pat deklaravo mirties bausmę ir titulų panaikinimą. Bet Laikinoji Konstitucija nenustatė nei jo keitimo nei papildymo tvarkos.

Lietuvos valstybės Konstitucija (1922 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prie šios Konstitucijos rengimo prisidėjo tos pačios sudėties Steigiamasis seimas, kuris taip pat rengė ir priėmė 1920 m. Laikinąją Konstituciją, bet nuostatos jau buvo kardinaliai pasikeitusios.

Rengiant šią Konstituciją, socialdemokratų ir liaudininkų partijos norėjo panaikinti prezidento instituciją ir įvesti teisėjų rinkimus, taip pat norėta atskirti Bažnyčią nuo valstybės, užtikrinti streikų laisvę. Tuo tarpu krikščioniai demokratai pasisakė už prezidento instituciją, nenorėjo teisėjų renkamumo ir kitokių liberalių idėjų, taip pat norėjo suteikti Bažnyčiai daugiau privilegijų.

Taigi absoliučios daugumos balsų, krikščionių demokratų partijos balsais buvo priimta ši Konstitucija. Ji skelbė, kad suvereninė valdžia priklauso tautai ir kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Joks aktas negalėjo prieštarauti Konstitucijai, buvo nustatyta sudėtinga tvarka ją keisti. Konstitucija nustatė, kad tautos valią vykdo Seimas ir dvinarė vyriausybė susidedanti iš Respublikos Prezidento, Ministrų kabineto ir teismų.

Prezidentas kiekvienai naujo Seimo kadencijai buvo renkamas pačio Seimo slaptu balsavimu. Pagal Konstituciją, Prezidentas atliko atstovaujamąją funkciją tarptautiniuose santykiuose, taip pat galėjo dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose ir jiems pimininkauti. Ministrų kabinetui pasiūlius, galėjo skelbti karo ar nepaprastąją padėtį. Kadangi Prezidento institucija nebuvo tokia įtakinga, Seimas galėjo nušalinti Prezidentą iš pareigų ir iškelti baudžiamąją bylą.

Pirmą kartą konstituciniu lygmeniu buvo įtvirtinta teismo padėtis valstybėje ir buvo nustatytos trys pagrindinės taisykles:

  • sprendimai priimami tik remiantis įstatymu;
  • sprendimai skelbiami respublikos vardu;
  • sprendimus keisti ir naikinti teisę turi tik teismas.

Konstitucija rėmėsi liberalios filosofijos nuostatomis, iškėlė asmenybę, skelbė ją visuomeninio gyvenimo centru. Nustatant piliečių teisinę padėtį, buvo skelbiamas asmens teisių ir laisvių sąrašas (žodžio ir spaudos laisvė, tikėjimo ir sąžinės laisvė, peticijos teisė ir pan.)

Kol galiojo ši Konstitucija atsirado politinis nestabilumas, prasidėjo vyriausybių kaita, įvyko pirmalaikis I Seimo paleidimas, partijos siekė valdžios, todėl 1926 m. gruodžio 17 d. įvyko perversmas, remiamas dešiniųjų partijos ir įvyko 1922 m. Konstitucijoje įtvirtintos santvarkos žlugimas.

Lietuvos valstybės Konstitucija (1928 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po įvykusio perversmo valdžioje, buvo bandoma stabilizuoti padėtį. Reikėjo sukurti naują Konstituciją. Iš pradžių buvo galvota skelbti referendumą, bet nesant palaikimui iš kitų partijų, buvo padaryta viskas paprasčiau, Vyriausybė oficialiai paskelbė prezidento pasirašytą aktą ir pavadino Lietuvos Valstybės Konstitucija. Šioje Konstitucijoje buvo daug 1922 m. Konstitucijos normų, bet pagrindinis Konstitucijos bruožas buvo tas, kad buvo išplėstos Respublikos Prezidento galios, jam suteikiant kompetenciją leisti įstatymus. Buvo bandomą Prezidento instituciją išlaisvinti nuo Seimo valdžios (atsisakyta prezidento rinkimų Seime, prezidento kadencija buvo prailginta iki septynerių metų, prezideną pavaduoti turėjo ne Seimo pirmininkas, o Ministras Pirmininkas, buvo atsisakyta galimybės nušalinti prezidentą prieš jo kadencijos pabaigą). Prezidentas taip pat turėjo teisę skirti ir atleisti ministrus, paleisti Ministrų Kabinetą. Visos šios praplėstos Prezidento teisės turėjo pagrindą šiai Konstitucijai iš demokratijos pasukti į autoritarizmą.

Lietuvos Konstitucija (1938 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Konstitucija buvo autoritarinio pobūdžio, ji skelbė, jog „Lietuvos Valstybė yra respublika. Jos priešakyje yra Respublikos Prezidentas. Jis vadovauja Valstybei“. Prezidentas atstovavo valstybę užsienio politikoje, skelbė Seimo rinkimus, šaukė Seimo sesijas, turėjo teisę ratifikuoti tarptautines sutartis, tvirtino Seimo priimtą valstybės biudžetą. Kadangi buvo Prezidentui įtvirtintos plačiausios teisės, nebuvo numatyta jo atsistatydinimo ar nušalinimo iš pareigų tvarka.

Aktas "Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dar vadinamas 1990 m. kovo 11-osios aktu.

Pirmojoje akto nuostatoje buvo kalbama apie suverenių galių vykdymo atstatymą. Antrojoje nuostatoje teigiama, kad Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas yra 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės. Trečioji akto nuostata teigia, kad Lietuva yra nepriklausoma ir nedaloma valstybė, kurioje negalioja jokia kita konstitucija. Ketvirtoji nuostata nusako poziciją, kurios laikysis Lietuva tarptautiniuose santykiuose (sienų neliečiamumas, žmogaus, piliečių ir tautinių bendrijų teisės). Penktoji – nusakė, jog Aukščiausioji Taryba pradeda realizuoti valstybės suverenitetą šiuo aktu.

Kadangi negalėjo galioti jokia kita konstitucija, todėl Lietuvai buvo reikalinga kita konstitucija ir buvo nuspręsta atstatyti 1938 m. gegužės 12 d. Konstituciją. Jau atkūrus nepriklausomybę buvo nuspręsta priimti laikiną konstituciją, nes 1938 m. buvo pakankamai pasenusi ir nepritaikyta to meto gyvenimo aplinkybėms. 

Laikinasis pagrindinis įstatymas (1990 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kartu su 1990 m. kovo 11-osios aktais priimtas Laikinasis pagrindinis įstatymas atliko laikinosios konstitucijos funkciją. Jame buvo įtvirtinti bendri nuostatai apie Lietuvos pilietybę, pagrindinės Lietuvos piliečių teisės, laisvės ir pareigos, ekonominė sistema, teismas, prokuratūra, vyriausybė, rinkimų sistema, socialinis vystymasis ir kultūra, LR Aukščiausioji taryba, baigiamieji nuostatai).

Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme įtvirtinta, jog aukščiausioji valdžia priklauso Aukščiausiajai tarybai, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Teismas.

Pagal savo formą Laikinasis Pagrindinis Įstatymas panašus į sovietinio laikotarpio įstatymą, bet jame buvo įtvirtintos atkurtos Lietuvos valstybės nuostatos, užtikrinančios žmonių teises ir laisves.

Per visą šio įstatymo galiojimo laikotarpį buvo pakeista maždaug trečdalis Laikinojo pagrindinio įstatymo straipsnių, kai kurios normos buvo redaguojamos po kelis kartus. Esant didelei demokratijos plėtrai, Laikinojo pagrindinio įstatymo neužteko, nes buvo siekiama, kad Lietuva taptu lygiateise tarptautinės bendrijos nare, šis įstatymas taip pat nesugebėjo įgyvendinti ir valstybės vidaus poreikių.

Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992 m. spalio 25 d.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Galiausiai 1992 m. spalio 25 d. referendumu buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Pagal formą Konstitucija yra sudėtinė kodifikuota, t. y. šią konstituciją sudaro Lietuvos Respublikos Konstitucija ir sudedamoji jos dalis:

  • 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas „dėl Lietuvos valstybės“;
  • 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „dėl Lietuvos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“;
  • 1992 m. spalio 25 d. įstatymas „dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“;
  • 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“.

Šioje Konstitucijoje yra įtvirtintos žmogaus ir piliečių teisės ir laisvės, taip pat ir pareigos. Nustatytas valstybės valdžios institucijų įgaliojimų ribos.

Pažymėtina, kad priėmus šią Konstituciją, pirmą kartą Lietuvos valstybės istorijoje buvo įrašytas Konstitucinis Teismas[1]


Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Konstitucinė teisė (autorių kolektyvas). MRU.