1938 m. Lietuvos Konstitucija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
1938 m. Lietuvos Konstitucija
Informacija
ValstybėLietuva
Priimta1938 m. vasario 11 d.
Ankstesnė1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija
Vėlesnė1940 m. Lietuvos TSR Konstitucija
Turinys
Valdymo formaRespublika

1938 m. Lietuvos Konstitucija – trečioji Lietuvos Respublikos konstitucija priimta 1938 m. vasario 11 d. ir įsigaliojusi tų pačių metų gegužės 5 d.

Prezidentui lojalus Seimas priėmė trečiąją nuolatinę Lietuvos Konstituciją, kuri įsigaliojo 1938 m. gegužės 5 d., tai yra po 3 mėnesių[1] (pagal 1928 m. Konstitucijoje nustatytą Konstitucijos keitimo tvarką, po preliminaraus Konstitucijos projekto paskelbimo nesulaukus Prezidento arba 50 000 piliečių reikalavimo teikti ją referendumui, ji buvo pasirašyta Prezidento, kontrasignuota ministro pirmininko ir oficialiai paskelbta). Lietuvos Respublikos pavadinime neliko žodžio demokratinė[2].

Valstybės valdžios institucijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valstybės valdžia skelbiama nedaloma, ją vykdo Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Teismas.

Prezidentą 7 metams renka Tautos atstovai. Pagal Konstituciją Prezidentas už savo galios veiksmus neatsako, už kitus veiksmus, kol vadovauja valstybei, taip pat negali būti traukiamas atsakomybėn. Prezidentui suteikti įgaliojimai paleisti Seimą ir skelbti naujo Seimo rinkimus, šaukti ir uždaryti Seimo sesijas (Prezidentas turėjo teisę baigti Seimo sesiją anksčiau nei numatytas jos pabaigos laikas, o nepaprastąją sesiją – neapsvarsčius visų tai sesijai numatytų reikalų), šaukti Ministrų Tarybos posėdžius, skirti ir atleisti ministrus, nesant Seimo ar tarp jo sesijų leisti įstatymus. Pabrėžiant Prezidento savarankiškumą jis eliminuotas iš Vyriausybės, kuri susidėjo iš ministro pirmininko ir ministrų, sudarančių Ministrų Tarybą.

Konstitucijoje realiai nustatyta Vyriausybės politinė atsakomybė Prezidentui ir reikalavimas turėti jo pasitikėjimą: sprendimą dėl ministro pirmininko skyrimo ir atleidimo, dėl sutikimo iškelti jam baudžiamąją bylą Prezidentas galėjo priimti savarankiškai, tam skirtiems jo aktams nereikėjo kontrasignacijos.

Seimui nesuteikta teisė reikalauti Ministrų Tarybos atsistatydinimo, Seimas galėjo tik svarstyti ir priimti įstatymų projektus, kuriuos tvirtino ir skelbė Prezidentas. Prezidentui suteikta teisė vetuoti Seimo siūlomus įstatymus, o šį veto (Prezidentui nepritarus Seimo nutarimui atmesti veto) galėjo įveikti tik naujai išrinktas Seimas.

Konstitucijos galiojimo atstatymas ir sustabdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, pabrėždama nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos konstitucinės tvarkos tęstinumą, priėmė įstatymą Dėl 1938 m. gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išorinės nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]