Liepsnotoji gotika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Rueno Normandijos parlamento rūmai
Vilniaus Šv. Onos bažnyčia

Liepsnotoji gotika (pranc. flamboyant 'liepsnojantis') architektūrinis stilius, vėlyvosios gotikos paskutinioji fazė Prancūzijos architektūroje. Lietuviškas terminas – spindulinė gotika arba spindulinis (gotikos) stilius.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liepsnotoji gotika plito XIV a. pabaigoje – XVI a. Pastatyta liepsnotosios gotikos puošnių sakralinių pastatų (Turo katedra, XV a., Vilniaus Šv. Onos bažnyčia), rotušių, rūmų (Ruene, XVI a.). Pastatams būdingas:

  • ypatingas puošnumas, formų įmantrumas – sudėtingo piešinio masverkai, skliautų netektoniškos briaunos;
  • gausus dekoras – reljefiški ornamentai, kreivos, vingiuotos liepsnos liežuvių pavidalo linijos, žuvies pūslės formos elementai, pleištinės arkos,
  • konstrukcijos paprastumas – bažnyčiose atsisakyta triforų, vietoj sudėtingo skerspjūvio piliorių mūryti apskriti stulpai. [1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algė Jankevičienė. Liepsnotoji gotika. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 143 psl.