Liaudies teisėjas
Liaudies teisėjas – 1918–1991 m. TSRS (iki 1922 m. Tarybų Rusijos) rajono, miesto, nesuskirstyto rajonais, ar miesto rajono liaudies teismo teisėjas.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Liaudies teisėjas buvo formaliai renkamas rajono (miesto) gyventojų visuotiniu slaptu balsavimu 5 (iki 1958 m. – 3) metams iš piliečių, turinčių rinkimų teisę ir sulaukusių 25 metų. Rajone (mieste) būdavo keli liaudies teisėjai, liaudies deputatų taryba vieną jų paskirdavo liaudies teismo pirmininku. Į visų teismų, nagrinėjančių pirmosios instancijos baudžiamąsias ir civilines bylas, posėdžio sudėtį įeidavo liaudies teisėjas ir du liaudies tarėjai, pirmininkaudavo liaudies teisėjas.
Įgaliojimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Liaudies teisėjas vienasmeniškai nagrinėdavo bylas dėl administracinių pažeidimų, priimdavo nutarimus iškelti bylas pagal skundus ir pareiškimus. Liaudies teisėją patraukti baudžiamojon atsakomybėn, nušalinti nuo pareigų ar suimti buvo galima tik su sąjunginės respublikos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo sutikimu.
Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvoje TSRS okupacijos metais liaudies teisėjai buvo formaliai renkami (paskutinį kartą 1987 m.) rajono (miesto) gyventojų slaptu balsavimu 5 (iki 1958 m. – 3) metams. [1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Liaudies teisėjas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 78 psl.