Liūtas Mockūnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Liūtas Mockūnas (1934 m. rugsėjo 30 d. Kaune2007 m. vasario 13 d. Čikagoje) – inžinierius, žurnalistas, publicistas, Santaros-Šviesos federacijos narys, „Akiračių“ redaktorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė karo lakūno šeimoje. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Mokėsi Kempteno lietuvių gimnazijoje. 1949 m. persikėlė gyventi į JAV. 1959 m. baigė Drexelio technologijos universitetą Filadelfijoje, 19591986 m. Čikagoje dirbo inžinieriumi konsultantu (akmens anglių transporto specialistu) jėgainių projektavimo firmose.

Gyvendamas Čikagoje vakarais lankė literatūros paskaitas, nors formalaus mokslinio laipsnio ir nesiekė. Aktyviai dalyvavo lietuvių išeivių kultūrinėje veikloje, bendradarbiavo periodinėje spaudoje – „Margutyje“, „Metmenyse“, „Akiračiuose“, nuo 1969 m. – „Akiračių“ redkolegijos narys. „Santaros-Šviesos“ gretose dalyvavo „Veidu į Lietuvą“ programoje, gabeno išeivijos knygas ir periodiką okupuotos Lietuvos šviesuomenei.

2005 m. grįžo gyventi į Lietuvą, aktyviai įsijungė į kultūrinę veiklą, padėjo perkeliant iš JAV „Akiračių“ mėnraščio leidybą. Dalyvavo įvairiuose Lietuvoje vykstančiuose renginiuose, rašė istorijos, kultūros, literatūros klausimais. Dalyvavo IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse (spec. slalomo varžybose senjorų klasėje laimėjo bronzos medalį).

Nuolat oponuodamas visoms valdžioms ir visuomeninėms struktūroms, publicistikoje nevengė aštresnių pasisakymų ir dažnai laikydavosi visuomenėje nepopuliarių pozicijų. Talkino istorikams, abejojantiems 1941 m. Birželio sukilimo reikšme ir Lietuvių fronto nuopelnais laikinojoje vyriausybėje.

Mirė Čikagoje, kur buvo trumpam nuvykęs tvarkyti asmeninių reikalų. 2007 m. kovo 18 d. urna su palaikais palaidota Petrašiūnų kapinėse.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paskelbė straipsnių apie moderniąją lietuvių literatūrą, rašė recenzijas ir literatūros kritikos straipsnius. Ilgainiui jo publicistinis dėmesys krypo nuo literatūros į naujųjų laikų Lietuvos istoriją.

Žymiausias kūrinys – knyga apie rezistentą Joną Deksnį „Pavargęs herojus“ (1997 m.) sulaukė plataus dėmesio ir kontroversijos. Jos herojus buvo žmogus, kuris savo jaunystės metus paskyrė Lietuvos laisvės kovai, o įkliuvęs į sovietų saugumo rankas praleido senatvės metus kaip dvigubas agentas ir KGB bendradarbis. Tai buvo žmogus, kurį Algirdas Julius Greimas pavadino pavargusiu herojumi. Pavargęs herojus knygoje yra tas, kuris išdavė jaunystės idealus.

Redagavo ir sudarė Rimvydo Šilbajorio kritikos rinktinę „Žodžiai ir prasmė“ (1982 m.), Antano Škėmos „Raštų“ III tomą (1985 m.), išeivių kritikos antologiją „Egzodo literatūros atšvaitai“ (1989 m.), istoriko V. Trumpos veikalą „Lietuva XIX amžiuje“ (1989 m.), straipsnių rinkinį „Pokalbių akiračiai“ (1991 m.).

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]