Lenkijos-Lietuvos–Vokiečių ordino karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lenkijos-Lietuvos–Vokiečių ordino karas
Priklauso: Šiaurės kryžiaus žygiai

Žalgirio mūšis, Jano Mateikos paveikslas.
Data 1409 m. rugpjūčio 6 d. – 1411 m. vasario 1 d.
Vieta Baltijos jūros pakrantė
Rezultatas Lenkijos ir Lietuvos pergalė
Konflikto šalys
Lenkijos karalystė Lenkijos karalystė

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė

Aukso orda

Vokiečių ordinas Vokiečių ordinas
Sąjungininkai:
Šventosios Romos imperijos vėliava Šventoji Romos imperija
Danijos karalystė
Vadovai ir kariniai vadai
Lenkijos karalystė Jogaila
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Vytautas Didysis
Lenkijos karalystė Janušas I Senasis
Lenkijos karalystė Zemovitas IV
Aleksandras Gerasis
Dželaletdinas
Vokiečių ordinas Ulrichas fon Jungingenas 
Vokiečių ordinas Heinrichas fon Plauenas

Lenkijos-Lietuvos–Vokiečių ordino karas arba Didysis karas – 1409–1411 m. vykęs karas tarp Vokiečių ordino ir Lenkijos karalystės bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės.

Karo priežastis buvo teritoriniai Lietuvos ir Lenkijos ginčai su ordinu. Lietuva pretendavo į ordino užimtą Žemaitiją, o Lenkija – į Dobrynės žemę. 1409 m. Žemaitijoje kilo Vytauto sukurstytas sukilimas prieš ordiną, kuris tapo tiesiogine karo dingstimi.[1]

1409–1410 m. sandūroje karas vyko tik diplomatiniame fronte, nes žiemos metu karo žygis negalėjo būti organizuojamas. Arbitru ginče buvo kviestas Šventosios Romos imperijos imperatorius Vaclovas IV Liuksemburgietis, kuris buvo šališkas ordino naudai ir palaikė visus ordino reikalavimus. Žygis prieš ordiną surengtas 1410 m. vasarą. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės susitiko prie Červinsko ir kirto 1410 m. liepos 9 d. kirto sieną su ordinu. Kariuomenės traukė Marienburgo link. Prie Griunvaldo Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės Žalgirio mūšyje 1410 m. liepos 15 d. nugalėjo ordino kariuomenę atskubėjusią pasitikti priešininkų.[2] Žalgirio mūšis buvo vienas didžiausių Viduramžių Europos mūšių.[3] Mūšyje žuvo ir ordino vadovybė, tarp jų didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas.[4] Ordino sutriuškinimas buvo toks skaudus, kad daugelis Prūsijos miestų be pasipriešinimo pasidavė Lenkijos ir Lietuvos kariuomenei. Tačiau Marienburgo užimti nepavyko. Link Marienburgo sąjungininkai pajudėjo tik praėjus keletui dienų po mūšio.[5] Apgulčiai sąjungininkai nebuvo pasiruošę, jie neturėjo įrengimų, be kurių tokių įtvirtinimų, kokie buvo Marienburge paėmimas buvo praktiškai neįmanomas. Be to netrukus nuo apgulties pradžios Vytauto vadovaujama Lietuvos kariuomenė iš Prūsijos pasitraukė.

Oficialiai karas pasibaigė Torunės taika, kuri pasirašyta 1411 m. Pagal šią sutartį Lenkija gavo Dobrynę, o Lietuva – Žemaitiją, tačiau tik iki Vytauto mirties.[6] Lietuvos ir Lenkijos tarptautinė padėtis akivaizdžiai sustiprėjo, tuo tarpu ordinas karo ir taikos sąlygų buvo labai susilpnintas.[7]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Turnbull 2003, p. 20
  2. Jučas 2009, p. 77
  3. Jučas 2009, pp. 57–58
  4. Jučas 2009, pp. 85–86.
  5. Urban 2003, p. 162
  6. Christiansen 1997, p. 228
  7. Ekdahl 2008, p. 175

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]