Laikinoji sostinė
- Apie Kauno dienraštį skaitykite Laikinoji sostinė (dienraštis)
.jpg)
Laikinoji sostinė – laikinoji Lietuvos valstybės sostinė; ja vadinamas Kaunas, Lenkijai nelegaliai aneksavus oficialiąją sostinę Vilnių ir visą Vilniaus kraštą į savo valstybės sudėtį, 1920–1939 m. buvęs sostine.
Tarpukario Europoje Lietuva buvo unikali valstybė – ji neturėjo savo istorinės sostinės. Laikinosios sostinės statusas pakėlė Kauno, kaip politinio, ekonominio ir kultūrinio centro reikšmę. Kaune ne tik atsirado valstybinės įstaigos, bet ir buvo įkurtas universitetas, muziejai, teatras, pastatyti gyvenamieji namai, išasfaltuotos gatvės, sutvarkytos komunikacijos ir nutiesta kanalizacija, vandentiekis. Ketvirtajame dešimtmetyje lietuviai gyventojai Kaune jau sudarė daugumą ir iš socialinės skalės viršūnės išstūmė kitataučius.
Kauno kaip laikinosios sostinės statusas neįtvirtintas jokiu oficialiu dokumentu. Kalbant diplomatijos terminais Kaunas de facto tapo sostine 1919 m. sausio 2 d. iš Vilniaus persikėlus laikinajai Vyriausybei. Apie sostinės perkėlimą nekalbama jokiuose oficialiuose įsakymuose ar kituose teisiniuose aktuose. Kalbama tik apie ministerijų perkėlimą iš vieno miesto į kitą. „Laikinosiose Vyriausybės žiniose“ ir ano meto spaudoje paskelbta, kad Vyriausybė laikinai persikelia į Kauną. Maža to, tik 1928 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje pirmą kartą įrašoma: „Lietuvos sostinė – Vilnius. Kitur ji gali būti perkelta laikinai tam tikru įstatymu.“ Tačiau toks įstatymas priimtas nebuvo. Oficialiu dokumentu neįtvirtintas ir laikinosios sostinės statuso netekimas. 1939 m. Lietuvai sugrąžinus Vilnių po truputį į istorinę sostinę ėmė keltis valdžios įstaigos ir užsienio valstybių pasiuntinybės, tačiau Prezidentas ir Vyriausybė iki pat 1940 m. birželio mėn. sovietų okupacijos rezidavo Kaune.