Lagūnos ūkas
Lagūnos ūkas (Mesjė 8, NGC 6523) – aktyvus tarpžvaigždinis ūkas ir H II sritis Šaulio žvaigždyne, nuo Saulės nutolęs apie 5200 šm. Lagūnos ūko dydis siekia apie 30 šm, regimasis ryškis – apie 6. Tai gigantiškas tarpžvaigždinės medžiagos debesis, kur intensyviai formuojasi naujos žvaigždės, ir nemažai jų jau yra susidarę. Ūko „gylis“ (matmuo žvilgsnio kryptimi) yra maždaug sulyginamas su matomu ilgiu ir pločiu.[1]
Ūke yra iš jo susiformavęs padrikasis spiečius NGC 6530, kurio seniausioms žvaigždėms apie du milijonai metų. Šio spiečiaus regimasis ryškis apie 4,6 taigi galimos stebėjimo salygos, kuomet šios žvaigždės matyti, o paties ūko nematyti ar matyti silpnai. Spiečiuje yra viena keista Of klasės žvaigždė (supermilžinė) – labai karšta, su itin ryškiomis helio ir azoto linijomis spektre.[2]
Reikšminga ūko savybė yra tamsių mažų ūkų („globulių“) buvimas. Tai besitraukiantys protožvaigždžių debesys. Kai kurie šių ūkų sukataloguoti atskirai. Ryškiausia ūko sritis, kur labai intensyviai formuojasi žvaigždės, vadinama Smėlio Laikrodžio ūku (angl. Hourglass Nebula).
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ūką 1654 m. atrado Giovanni Battista Hodierna. 1746 m. Philippe Loys de Chéseaux įžiūrėjo kai kurias žvaigždes ir priskyrė objektą spiečiams. Dar po metų Guillaume Le Gentil susigaudė, jog čia vienu metu matomas tiek ūkas, tiek ir žvaigždžių spiečius (dabar NGC 6530).[1]