Pereiti prie turinio

Labdarys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Andrew Carnegie – vienas žymiausių XX a. pradžios filantropų.[1][2]

Labdarys arba filantropas (gr.: φιλος philos = draugas, meilė + ανθροπος anthropos = žmogus – „žmogaus draugas“) – geradarys, iš žmogiškųjų paskatų aukojantis materialines vertybes jų stokojantiems žmonėms. Labdarys veikia kito žmogaus, visuomenės, viešojo intereso labui, jam tarnauja, savo gyvenimą ar jo dalį skirdamas nesavanaudiškai veiklai, už kurią jis negauna jokio (materialinio) užmokesčio.[3][4][5]

Labdariais paprastai vadinami tik dideles sumas labdarai aukojantys asmenys, kurių asmeninis poveikis visuomenei yra reikšmingas, o savo darbą aukojantys asmenys paprastai vadinami savanoriais.[6]

Labdarys, filantropas – taip pat toks žmogus, kuris veikia iš altruistinių paskatų, aukodamas savo interesus kitų asmenų atžvilgiu dėl šių gyvybinių ir kitaip svarbių interesų. Filantropinė veikla pagal savo turinį ir prasmę atsiejama nuo politikos, verslo, teisės, religijos, dorovės ar kitų socialinių reguliatorių, veikiančių išorinio spaudimo ar prievartos pagalba.

Žinoma, labdarys gali veikti skatinamas savo etinių (religinių, politinių, ekonominių) ir kitų įsitikinimų, nuostatų dėka, tačiau neturėtų keisti filatropinės veiklos esmės – neatlygintinė veikla, už kurią negaunama užmokesčio, ir kuri yra naudinga kitiems žmonėms, neprieštaraujanti visuomenės (viešajam) interesui, nepažeidžianti kitų asmenų teisių ir laisvių.

  1. „Philanthropy“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-07-04.
  2. „The business of giving“. The Economist. ISSN 0013-0613. Nuoroda tikrinta 2022-07-04.
  3. Labdara. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-07-04.
  4. Vainienė, Rūta. „Labdara“. Verslo žinios (Ekonomikos terminų žodynas). Nuoroda tikrinta 2022-07-04.
  5. Eglė Vaidelytė. Filantropija Lietuvoje: modernybės paieškos tradicinėje visuomenėje. Sociologija. Mintis ir veiksmas 2006/1, ISSN 1392-3358. PDF
  6. Savanorystė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012

Taip pat skaitykite

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]