Ląstelės jungtis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Ląstelių jungtys - specializuotos ląstelės susiformuojančios ląstelėms jungiantis į audinius. Kai kuriuos audinius, pvz., epitelinį ar širdies raumens, yra gana sunku suskaidyti į atskiras ląsteles, nes jos vienos su kitomis susijungusios tvirtomis adhezinėmis jungtimis. Žinomos dvi pagrindinės adhezinių jungčių atmainos: sąaugos ir dezmosomos. Susidarant tiek vienoms, tiek ir kitoms adhezinėms jungtims ypač svarbūs yra kadherinai.

Sąaugos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ypač būdingos epiteliui. Kiekvieną vidinį žarnyno paviršių dengiančio epitelio ląstelę arti jos viršutinio paviršiaus kaip diržai apjuosia sąaugos, kurios tvirtai ją sujungia su aplinkinėmis ląstelėmis. Plazmines ląstelių membranas sąaugų vietose skiria 20-35 nm nuotolis. Ląstelės vienos su kitomis sukimba nuo kalcio priklausomu ryšiu tarp šalia esančių ląstelių kadherinų. Panašiai kaip sutelktinių sąlyčių integrinai, sąaugų kadherinai išorinę terpę sujungia su citoplazmoje esančiais ląstelės griaučiais. Kadherinų molekulių citoplazminius domenus su aktino gijomis sujungia specialūs baltymai, tarp kurių svarbiausi yra kateninai.

Dezmosomos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Disko pavidalo adhezinės jungtys, esančios daugelyje audinių. Jų ypač daug epitelyje, kur jos išsidėsto arčiau pamatinio paviršiaus sąaugų atžvilgiu. Aplinkinių ląstelių plazmines membranas dezmosomų srityje skiria 20-35 nm tarpas, pripildytas amorfinės medžiagos dezmoglėjos. Prie iš baltymo plakoglobino sudarytų diskų, esančių ant plazminės membranos vidinio paviršiaus, baltymas dezmoplakinas pritvirtina tarpines gijas (ne aktino gijas, kaip sąaugose!). Šios tarpinės gijos driekiasi per visą ląstelės plotį ir sujungia priešingose ląstelės pusėse esančių dezmosomų vidinius paviršius. Dezmosomų srities plazminėje membranoje yra susitelkę keleto rūšių kadherinai (dezmogleinai ir dezmokolinai), susijungiantys vieni su kitais už ląstelės ribų ir su diskų plakoglobinu ląstelių viduje. Taip tarpinių gijų tinklas suteikia ląstelių sluoksniui struktūrinį vientisumą, išskirsto visam ląstelių sluoksniui mechaninį įtempimą, tiesiogiai tenkantį tik mažai ląstelių grupei. Todėl dezmosomų ypač daug audiniuose, kuriems tenka mechaninis įtempimas - odai, gimdos kakleliui.

Glaudžiosios jungtys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Glaudžiąsias jungtis sudaro baltymai okludinai ir klaudinai. Jie tvarkingomis eilėmis tarsi tarpinė užpildo tarpą tarp greta esančių ląstelių plazminių membranų. Tokiu būdu glaudžiosios užtveria kelią mažos molekulinės masės medžiagoms judėti pro tarpus tarp ląstelių ir izoliuoja ląstelių sluoksnių atskirus tūrius.

Plyšinės jungtys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Plyšinės jungtys (angl. k. - gap junctions) - jungia gyvūnų ląsteles ir padeda joms tiesiogiai keistis informacija. Elektroninės mikroskopijos duomenimis, plyšinės jungties srityje aplinkinių ląstelių membranos priartėja viena prie kitos iki 3 nm, bet nesusiliečia. Pro tarpląstelinį plyšį nuo vienos ląstelės iki kitos driekiasi vamzdeliai, perveriantys šalia esančių ląstelių plazmines membranas ir jungiantys jų citozolius. Plyšinės jungtys jungia gyvūnų beveik visų audinių ląsteles, išskyrus nervinį audinį ir griaučių skersaruožius raumenis.

Plyšinių jungčių vamzdelius sudaro baltymas koneksinas. Tai integralus plazminės membranos baltymas, kiaurai perveriantis kiekvienos iš sąveikaujančių ląstelių plazminę membraną. Šešios koneksino molekulės sudaro koneksoną - 1,5 nm vidinio skersmens kanalą. Sudarydami plyšinę jungtį, greta esančių ląstelių koneksonai susijungia tarpusavyje ir taip suformuoja vientisą kanalą. Koneksonų kanalai nėra atrankūs. Gana mažos (mažesnės kaip 1000 Da) molekulės šiais kanalais lengvai praeina iš vienos ląstelės citozolio į kitą.

Žinoma daugiau kaip 10 koneksinus koduojančių genų. Dažniausiai skirtingų koneksinų genų raiška būdinga skirtingų audinių ląstelėms, bet tam tikrose ląstelėse gali būti kelių rūšių koneksinų. Nėra aišku, ar skirtingi koneksinai gali įeiti į vieno koneksono sudėtį, ar iš skirtingų koneksinų sudaryti puskanaliai gali formuoti vieną kanalą.

Plyšinėmis jungtimis sujungtų ląstelių citozoliai sudaro vieną didžiulį bendrą tūrį medžiagoms, kurių molekulėms laidūs koneksonai. Tokioms medžiagoms priklauso cAMP ir kitos ląstelės viduje signalą perduodančios medžiagos. Taip plyšinės jungtys tam tikrų ląstelių reakciją į dirgiklį jungia į bendrą organo atsaką. Plyšinės jungtys įgalina ir bendrą ląstelių medžiagų apykaitos veiklą, nes šių jungčių koneksonai laidūs daugumai metabolitų (ATP, sacharidų fosfatams, aminorūgštims) ir kofermentams.

Plyšinės jungtys svarbios perduodant elektrinį impulsą iš vienos ląstelės į kitą. Tai ypač svarbu lygiajam ir širdies raumenims. Žinduolių širdies susitraukimą sukelia elektrinis impulsas, generuojamas specializuotoje širdies raumens srityje ir sklindantys per širdies sienelės ląsteles pro plyšines jungtis. Jonų srautai pro plyšinėmis jungtimis sujungtas lygiųjų raumenų ląsteles sukelia darnias bangas, lėtai sklindančias žarnos sienele. Taip sukeliama žarnyno peristaltika.

Augalų ląstelių citozolius jungia plyšinių jungčių atitikmuo - plazmodezmos.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

MILDAŽIENĖ, Vida; JARMALAITĖ, Sonata; DAUGELAVIČIUS Rimantas. Ląstelės biologija: bendrasis vadovėlis. Kaunas: VDU leidykla. 2004. 224 p. - 228 p .