Kurapatai
53°57.93′ š. pl. 27°36.68′ r. ilg. / 53.96550°š. pl. 27.61133°r. ilg.
Kurapatai (blrs. Курапаты) - miškinga vietovė Baltarusijoje, Minsko pietrytiniame pakraštyje prie Minsko žiedinio automobilių kelio. Garsėja kaip Stalino epochos masinių sušaudymų 1937–1941 m. vieta.
Aukos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tikslus aukų skaičius nėra aiškus, nes NKVD archyvai Baltarusijoje nėra paprastai pasiekiami.[1] Įvairių šaltinių duomenimis, Kurapatuose žuvo mažiausiai 30 000 žmonių (Baltarusijos SSR generalinio prokuroro Georgijaus Tarnavskio duomenimis), iki 100 000 žmonių (pagal „Baltarusijos“ žinyną),[1][2] 102 000–250 000 žmonių (pagal Zenono Pozniako straipsnį „Litaratura i mastactva“ laikraštyje),[3][4] 250 000 žmonių (pasak lenkų istoriko ir Vroclavo universiteto profesoriaus Zdzisław Julian Winnicki),[5] ir daugiau (pagal britų istoriką Norman Davies).[6]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Apie Kurapatus sužinota 1988 m. birželį, kai istorikas, būsimasis Baltarusijos nacionalinio fronto lyderis Zenonas Pozniakas ir archeologas Jevgenijus Šmygaliovas paskelbė straipsnį „Kurapatai: mirties kelias“, kuriame pirmą kartą buvo paminėti stalinistinio Didžiojo valymo įvykiai.[7] Kurapatų istoriją atkurti padėjo ir buvusių NKVD narių prisipažinimai, ir gretimų kaimų gyventojų liudijimai. Ši istorija susilaukė didelio atgarsio ne tik Baltarusijoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Sovietų slaptosios policijos NKVD vykdytų žudynių vietoje greitai iškilo spontaniškas memorialinis kompleksas. Nuo pat pradžių oficiali valdžia akivaizdžių faktų nenorėjo pripažinti, o visuomenei buvo aiškinama, kad sušaudymus vykdė naciai per Antrąjį Pasaulinį karą, nors patikimų įrodymų niekad nebuvo pateikta.[7] A. Lukašenkai tapus prezidentu, buvo vykdomi tyrimai ir patikrinimai, tačiau jų rezultatai nebuvo pilnai išviešinti.[7]
2001-2002 m. rekonstruojant Minsko aplinkkelį, komplekso egzistavimui iškilo grėsmė. Tai iššaukė aktyvius visuomenės protestus, aktyvistų susidūrimus su milicija. Tuomet pavyko apginti Kurapatus, vieta buvo išsaugota ir paskelbta išskirtine zona.
2004 m. masinė kapavietė įtraukta į Baltarusijos kultūros paveldo registrą.[8]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Памяць і забыцьцё Курапатаў // RFE/RL, 28.10.2009
- ↑ Даведнік «Беларусь». — Мн.: «Беларуская энцыкляпэдыя», 1995.
- ↑ З. Пазьняк, Я. Шмыгалёў, М. Крывальцэвіч, А. Іоў. Курапаты Archyvuota kopija 2014-10-15 iš Wayback Machine projekto.. — Мн.: Тэхналогія, 1994.
- ↑ Kurapaty // Zaprudnik, Jan. Historical Dictionary of Belarus. — Lamham. — London: Scarecrow Press, 1998. P. 139.
- ↑ Zdzisław J. Winnicki. Szkice kojdanowskie. — Wrocław: Wydawnictwo GAJT, 2005. ISBN 83-88178-26-1. — С. 77—78.
- ↑ Norman Davies. Powstanie '44. — Kraków: WydawniKurapaty 1989 meeting.jpgctwo Znak, 2004. ISBN 83-240-0459-9. — С. 195
- ↑ 7,0 7,1 7,2 Restoranas prie Stalino represijų vietos gudija.lt
- ↑ Постановлениe Министерства культуры № 15 «О зонах охраны материальной недвижимой историко-культурной ценности
«Место уничтожения жертв политических репрессий 30-40-х годов XX века в урочище Куропаты» (2004)