Knygrišystė
.jpg)
Knygrišystė (rečiau Knygrišyba) – fizinės knygų formos kūrimo amatas, taikomosios dekoratyvinės dailės rūšis – meninis knygų įrišimas[1].
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dabartinės knygos pavidalas išsirutuliojo iš senovės Romos kodeksų. Iš pradžių jie rašyti ant vaškuotų lentelių. Viena ant kitos sudėtos lentelės pro išgręžtas skylutes vertos virvele. Romos imperijos laikais kodeksai buvo rašomi ant pergamento. Koptai III a. pradėjo rišti knygas į odinius ornamentuotus viršelius.
Viduramžiais kodeksai rašyti ir ant popieriaus. Knygų leidybos centrais tapo vienuolynai su skriptoriumais ir bibliotekomis. Pirmasis toks vienuolynas įsteigtas IV a. Italijoje.
Europoje knygrišystė suklestėjo XIII–XV a., suintensyvėjus knygų prekybai. XVI a. Vokietijoje susikūrė pirmieji knygrišystės cechai.
XVIII a. Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje sukurta mozaikinių, siuvinių ir nėrinių motyvais puoštų viršelių. XVIII a. antroje pusėje Paryžiaus knygrišys N.‑D. Derôme išplėtojo nėrinių puošybos stilių (dentelles), vėliau jis paplito kitose Europos šalyse. XIX a. išplitus knygų leidybai knygas pradėjo įrišti mašinos, unikalių knygų įrišimų ženkliai sumažėjo.
XX a. pradžioje kai kuriose Vakarų Europos šalyse (daugiausia Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Vokietijoje, Čekijoje) knygrišystė atgijo. Dažniausiai rištos retos, unikalios, reprezentacinės knygos.
1982 m. Tulūzoje įkurta tarptautinė knygrišystės meno draugija ARA (pranc. Les Amis de la Reliure d’Art / Knygrišystės meno mylėtojai), 1994–2005 m. veikė tarptautinė asociacija AIR neuf (pranc. Association internationale de relieurs / Tarptautinė knygrišių asociacija).
Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvoje knygrišystė pradėta plėtoti XIV–XV a. pranciškonų ir bernardinų vienuolynų dirbtuvėse. Įrišinėtos rankraštinės, dažniausiai liturginės knygos. XVI a. pabaigoje įkurti pirmieji knygrišių cechai. Svarbus knygrišystės centras buvo Vilnius. Čia įrišta dauguma puošnių Žygimanto Augusto bibliotekos knygų[2]. Kūrė knygrišiai: Grigeris, Matysas, M. Zuras.
1860 m. Vilniuje dirbo 118 knygrišių.
Po I pasaulinio karo Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose veikė keliasdešimt knygrišystės dirbtuvių.
1965–1995 m. lietuviai važiuodavo mokytis knygrišystės į Estijos dailės institutą Taline[3]. Ten buvo mokoma dailiosios odos specialybės, į kurią įeina ir knygų įrišimas. Prasidėjus Lietuvos nepriklausomybės laikui, mokymasis Taline nutrūko. Nuo to laiko gretos nepasipildo naujais dailininkais, bet iškilo kita grupė – restauratoriai, 2003 m. įsteigę Vilniaus knygrišių gildiją.
Technologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]_6-09-2009_21-06-22.JPG)
Pirmiausia, atskiri popieriaus lapai yra sujungiami skyriais arba paprasčiausiai sudedami paeiliui į krūvą. Tuomet krūva naudojantis siuvimo siūlais arba klijais yra surišama išilgai vieno krašto. Apsaugoti popieriui surišta krūva uždengiama arba lankstesniu popieriniu viršeliu arba standesnėmis medžiagomis. Galiausiai, prie surištų ir uždengtų lapų krūvos yra priklijuojamas patrauklus, dekoruotas viršelis su informacija. Viršelių dailininkai išplečia šį apibūdinimą, viršelius paversdami išskirtinės vertės ir kokybės meno kūriniais.