Klasikinė politinė ekonomija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Klasikinė politinė ekonomija – pirmoji ekonomikos minties modernioji mokykla, kurios kūrėjais laikomi Adam Smith, Jean-Baptiste Say, David Ricardo, Thomas Malthus ir John Stuart Mill.

Bruožai[taisyti | redaguoti kodą]

Klasikinė politinė ekonomija tyrinėja šalies turto augimo prigimtį ir šaltinius, vidaus produkto pasiskirstymą tarp gamybos veiksnių savininkų, didėjant gyventojų skaičiui ir būnant ribotiems ištekliams bei laisvai konkurencijai. Pagrindinį dėmesį klasikinės politinės ekonomijos šalininkai skiria kapitalo kaupimui, rinkų plėtimui ir darbo pasidalijimui. Plėtojama vertės teorija (A. Smitas) ir darbo vertės teorija (D. Rikardas).

Idėjos[taisyti | redaguoti kodą]

Prekių kainas formuoja pajamos, kurias gauna gamybos veiksnių savininkai: žemės renta, darbo užmokestis, pelnas. Gyventojų skaičiaus augimą reguliuoja nevienodas pragyvenimo priemonių ir gyventojų skaičiaus didėjimas. Gyventojų skaičius didėja geometrine progresija, o vartojimo gerybių gamyba aritmetinė.

Metadologijos[taisyti | redaguoti kodą]

Išskiriamos dvi klasikinės politinės ekonomijos metadologijos:

  • Besiremianti indukcijos metodu (A. Smitas) - formuluoja empirines prielaidas, iš kurių išveda tyrimais gautus empirinius duomenis. Numato nuolatinį žmonių gerovės didėjimą ir turto augimą.
  • Besiremianti dedukcijos metodu (D.Rikardas) - formuluoja hipotetines prielaidas, iš jų daro išvadas. tačiau netikrina empiriškai. Prognozės pesimistiškos.