Klaipėdos vanduo
Akcinė bendrovė Klaipėdos vanduo – vandens gavybos, valymo ir tiekimo bendrovė Klaipėdoje.
Veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Eksploatuoja ir aptarnauja 5 vandenvietes (4 Klaipėdoje ir 1 Gargžduose), 23 vandens gręžinius, 21 nuotekų perpumpavimo stotį, vandentiekio (383 km), kanalizacijos (371 km), lietaus nuotekų (310 km) tinklus Klaipėdoje ir Gargžduose, nuotekų biologinio valymo stotį Dumpiuose (Dovilų seniūnija).
94,2% akcinės bendrovės akcijų priklauso Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai, 4,6% – Klaipėdos rajono savivaldybės tarybai, 1,2% – Neringos savivaldybės tarybai (2006]] m.).
2005 m. patiekė vartotojams 9,6 mln. m³ vandens ir apvalė 18,9 mln. m³ nuotekų. 415 darbuotojų (2006 m.).
2009 m. bendrovė patiekia vartotojams apie 11 mln. kub. metrų vandens. 2009 m. pabaigoje bendrovė aptarnavo 82 755 abonentus. 2009 m. pabaigoje bendrovėje buvo 386 darbo vietos, iš kurių 160 specialistų ir 226 darbininkų.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1898 m. pradėtas gręžti pirmasis Klaipėdoje giluminis vandens gręžinys (277,85 m gylio). 1902 m. pradėjo veikti Klaipėdos vandentiekis, 1926 m. jo ilgis buvo 41 kilometras. 1933 m. veikė 30,5 km kanalizacijos ir 7,5 km lietaus nuotekų linijų. Nacių okupacijos metais buvo sugadinti siurbliai, išardyti kai kurie įrenginiai. 1945 m. įkurta Vandentiekio kontora, pavaldi Klaipėdos vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyriui. 1946 m. patiekta 2 mln. m³ vandens.
1951 m. įkurtas Vandentiekio ir kanalizacijos trestas. 1963 m. pradėjo veikti antroji, 1966 m. – trečioji vandenvietė. 1969 m. vandentiekio tinklų ilgis buvo 119 km, kanalizacijos – 90 kilometrų. 1973 m. įkurta Klaipėdos teritorinė vandentiekio ir kanalizacijos valdyba, 1991 m. – Klaipėdos valstybinė vandens tiekimo įmonė, 1995 m. pertvarkyta į specialiosios paskirties akcinę bendrovę „Klaipėdos vanduo“, 2003 m. tapo akcine bendrove. [1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Klaipėdos vanduo. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 224 psl.