Kimatika

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Kimatika arba Kymatika (gr. kyma - banga) - bangų reiškinio studija. Dažniausiai terminas siejamas su garso bangomis ir jų sklidimo terpėje atsirandančiais raštais. Sąvoką „kimatika” sukūrė reiškinį tyręs šveicarų mokslininkas Hans Jenny.

Kimatikos reiškinius galima stebėti tokio eksperimento metu: ant metalinės plokštės užpilti smėlio ir, braukiant jos kraštą smuiko smiliumi, stebėti, kaip keičiantis garsui kinta smėlio piešinys. Smėlis suformuoja ornamentus, pavyzdžiui, koncentriškus ratus. Kuo aukštesnis vibracijos dažnis, tuo sudėtingesnis paveikslas susidaro. Tam tikri raštai yra panašūs į tradicines mandalas.

Vienas iš pirmųjų, pastebėjusių reiškinį, kad vibruojantys kūnai formuoja tam tikrus ornamentus, buvo Galilėjas Galilėjus. 1632 m. savo knygoje „Pokalbiai apie dvi pagrindines pasaulio sistemas” jis rašė: Norėdamas nuo bronzinės lėkštės nuvalyti kelias dėmes, gana greitais judesiais gramdžiau ją geležiniu kalteliu, ir per tą laiką kartą ar du išgirdau, kad lėkštė skleidžia gana stiprų ir aiškų gaudesį: įdėmiau apžiūrinėdamas lėkštę pastebėjau ilgą juostą taisyklingų lygiagrečių linijų, vienodai nutolusių viena nuo kitos. Toliau besidarbuodamas pastebėjau, kad tos linijos susiformuodavo tik lėkštei skleidžiant garsą; nutilus ūkimui nelikdavo nė menkiausio tokių ženklų pėdsako. 1680 m. liepos 8 d. Robert Hooke stebėjo centriškus ornamentus, kurie susiformuodavo skirtingo dažnio vibracijos poveikyje. Braukdamas smičiumi per stiklinių lėkščių kraštą, kuriose buvo priberta miltų, Hook išvydo besiformuojančius centriškus ornamentus.

1787 m. Ernst Chladni pakartojo Robert Hook'o eksperimentą ir išleido knygą „Entdeckungen über die Theorie des Klanges“ („Atradimai garso teorijoje”). Šioje knygoje Chladni aprašo ornamentus, kuriuos suformuodavo ant metalinių plokščių pabertas smėlis, kai per plokščių kraštą buvo braukiama smičiumi.

Šveicarų mokslininkas Hans Jenny kimatikos reiškinius aprašė 1967 m. išleistoje knygoje „Kymatik” („Kimatika”). Tyrinėti vizualiąsias garso raiškas H. Jenny pradėjo įkvėptas sistemų teorijos, Ernst Chladni darbų, bei siedamas visa tai su savo kaip gydytojo veikla. Tyrimuose H. Dženis naudojo stovinčiąsias bangas, pjezoelektrinius stiprintuvus ir kitus metodus bei medžiagas. Jis pastebėjo, kad senovės hebrajų ir Sanskrito kalbų balsių garsas smėlyje suformuodavo ornamentus, panašius į tų garsų rašmenis (raides); šiuolaikinių kalbų garsai tokio rezultato nedavė.