Kilnumas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Kilnumas (taip pat taurumas) – etinė estetinė savybė, kuria apibūdinami poelgiai, nulemti taurių motyvų. Kilnumas laikomas priešingybe viskam, kas žema ir įprasta. Kilnumas pasireiškia per pasiaukojimą, ištikimybę tauriems idealams, drąsą, didžiadvasiškumą bei grožį, kuris yra estetinio idealo įsikūnijimas.

Platono filosofijoje kilnumas buvo kalokagatijos išraiška, Aristotelis jį laikė aukso viduriu tarp garbės troškimo ir negarbingumo, Tomas Akvinietis – aukščiausia žmogaus individualumo išraiška. Renesanso ir naujųjų amžių filosofijoje kilnumas suprastas kaip dangiškųjų ir žemiškųjų savybių vienovė. Kilnumo kategorija buvo svarbi Frydricho Nyčės filosofijoje – jis kilnumą laikė antžmogio savybe, išskiriančia jį iš minios, bei būtina kultūros, gėrio, grožio, galios sklaidos sąlyga.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kilnumas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose