Kikujų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Kikujų kalba
Gĩkũyũ
Kalbama: Kenija
Kalbančiųjų skaičius: 6,6 mln.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių:  ?
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

Nigerio-Kongo
 Atlanto-Kongo
  Benuės-Kongo
   bantodų
    pietų bantodų
     bantų
      šiaurės rytų bantų
       kikujų-kambų
        kikujų

Rašto sistemos: lotynų
Oficialus statusas
Oficiali kalba:
Prižiūrinčios institucijos:
Kalbos kodai
ISO 639-1: ki
ISO 639-2: kik
ISO 639-3: kik
Wikipedia
Vikipedija Kikujų kalba

Kikujų kalba (Gĩkũyũ) – kalba, priklausanti Nigerio-Kongo kalbų šeimai, Benuės-Kongo kalbų pošeimiui, bantų kalbų šakai. Vartojama kikujų tautybės žmonių, gyvenančių Rytų Afrikoje – pietų ir pietvakarių Kenijoje (tame tarpe Nairobio apylinkėse). Kalbančiųjų skaičius – 6,6 mln. žmonių (~22 % šalies gyventojų).

Kikujų kalba agliutinacinė su fleksinėms kalboms būdingais elementais. Kalba toninė yra sudėtinga balsių sistema. Būdingi tarpdantiniai priebalsiai, priebalsių disimiliacija (veikia Dalio dėsnis). Daiktavardis skirstomas į semantines ir gramatines klases (žmonių, medžių, daugiskaitos, lokatyvo ir kt., iš viso 16 klasių), kurių formalus rodiklis – vienskiemenis priešdėlis (pvz., agĩkũyũ „kikujų tauta“, gĩkũyũ „kikujų kalba“). Daiktavardžio klasės derinamos su kitomis kalbos dalimis. Būdinga žodžių tvarka – veiksnys – tarinys – papildinys (SVO).

Yra 4 (arba 6) kikujų kalbos tarmės: Kirinjagos, Murangos, Njerio, Kiambu. Kirinjagos tarmė turi dvi potarmes – Ndia ir Gičugu.

Kikujų kalba yra viena iš regioninių Kenijos kalbų: ji dėstoma mokyklose, ja transliuojamos radijo laidos, leidžiama periodinė spauda.[1] Kikujų kalba išleista eseistikos, pasakų, poezijos. Žymiausias autorius – Ngũgĩ wa Thiong'o. Nuo XIX a. pab. užrašoma lotyniškais rašmenimis (abėcėlę sudaro šie ženklai: a b c d e g h i ĩ j k m n o r t u ũ w y).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kikujų kalba. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]