Kičas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Kičas (vok. kitsch) – sąvoka, atsiradusi XIX a. pab. – XX a. pr., apibūdinanti banalaus menkaverčio turinio ir stiliaus kūrinį;[1] iš pažiūros gražus, kupinas patoso ir jausmo, bet iš tikrųjų primityvus, perdėtas, pretenzingas, rėžiantis akį, neskoningas bei pigus, masėms sukurtas produktas[2]. Kičas tik mėgdžioja, imituoja originalą orientuojantis į žemo suvokimo paviršutinišką vartotoją, į momentinę emocinę reakciją be intelektualinių pastangų, stengiasi įbrukti mintį jog tai kažkas ypatingo, didingo, jausmingo, svarbaus.[3]

Kičas – kaip pramoninis produktas – menkavertis, primityvus, pigiai paviršutiniškai kopijuojant originalą siekiant tik išorinio pavidalo, masėms sukurtas produktas.

Kičas – kaip pramogų industrijos produktas – pramoginio turinio, tikrosios kultūros simuliakras, mechaniškas, statiškas, paviršutiniškas ir visai neskoningas kūrinys.[4]

Kičas – kaip kulinarijos produktas – paruoštas naudojant pigius pakaitalus reikiamiems ingridientams siekiant tik išorinio pavidalo ar akcentuoti porcijos dydį bei kainą; Siekiant suteikti ar užmaskuoti patiekalo skonį gausiai naudojamas kečupas, majonezas, garstyčios, cukrus, druska ar kitokie pigūs stipraus skonio produktai bei jų mišiniai.

Kičas – kaip socialinis reiškinys – pasireiškia manierų demonstravimu bei perdėtu mažybinių žodžių ar superlatyvų vartojimu, iš anksto paruoštais šabloniškais klausimais, frazėmis ar tekstais, mechanišku socialinių gestų atlikimu nesigilinant į jų prasmę ir adekvatumą, pretenzinga apranga bei kosmetika.

Kičo sąvoka taikoma ir architektūrai, muzikai bei literatūrai. Literatūroje kiču vadinamas pretenzingas, primityvios stilistikos kūrinys, imituojantis katarsį ir estetinę sąmonę. Tokie kūriniai bulvariniai, stereotipiniai, juose gausu klišių, melodramos, jie skirti masinei rinkai. Literatūroje naudojamas ir atskiras terminas tokiai kūrybos veiklai – grafomanija.

Muzikoje kiču laikomi paprastai vokaliniai, pretenzingi, nemeniški, neskoningi, eklektiški, vulgarūs ar pagal pilną fonogramą atliekami kūriniai.

XIX a. pab. – XX a. pr. itin suklestėjus mėgėjų kūrybai, primityvių kūrėjų menas atitiko tokių pat klausytojų poreikius. Interneto visuotinis įsigalėjimas XXI a. pradžioje atkartoja tokį masiškumo kuriant ir vartojant poveikį.

Postmodernizmo epochoje riba tarp aukštosios ir masinės kultūros, meno bei kičo ištirpo. Kičo citatų gausu tapyboje, tekstilėje, juvelyrikoje, architektūroje. Pati kičo samprata taip pat laikui bėgant kito: anksčiau kičas sietas su banalumu, primityvumu, beskonybe, perdėtumu, sentimentalumu, nuo jo aukštoji kultūra siekė atsiriboti, vėliau XX a. pab. – XXI a. pr. kičas pradėtas sieti su laisvumu, kosmopolitiškumu, daugiakultūriškumu. Anksčiau buvęs pradedančiųjų bei mėgėjų saviraiškos priemone, kičas tapo pakankamai paplitusiu reiškiniu įvairiose srityse ir industrijose, o sąmoningai pasirenkamas dažniau su ironija nei naiviai.[5]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka