Kičas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kičo pavyzdys

Kičas – sąvoka, atsiradusi XIX a. pab. – XX a. pr., apibūdinanti banalaus turinio ir stiliaus kūrinį;[1] iš pažiūros jis gražus, kupinas patoso ir jausmo, bet iš tikrųjų salstelėjęs, pretenzingas ir sentimentalus.[2] Kičo mene nėra įtampos, jis neoriginalus, nereikalauja iš stebėtojo net menkiausių dvasinių pastangų, įsigilinimo.[3] Kičinis menas menkavertis, masinės kultūros produktas, sukurtas mėgdžiojant aukštąjį meną.

Kičas – industrinės revoliucijos produktas – pramoginio turinio, tikrosios kultūros simuliakras, mechaniškas, nekintantis. Visai neskoningas daiktas vadinamas kičiniu.[4]

Kičo sąvoka taikoma ne tik dailei, architektūrai, bet ir muzikai bei literatūrai. Literatūroje kiču vadinamas pretenzingas, primityvios stilistikos kūrinys, imituojantis katarsį ir estetinę sąmonę. Tokie kūriniai bulvariniai, stereotipiniai, juose gausu klišių, melodramos. Jie skirti plačiajai rinkai. Muzikoje kiču laikomi paprastai vokaliniai, pretenzingi, nemeniški, neskoningi, nestilingi, eklektiški, vulgarūs kūriniai. XIX a. pabaigoje–XX a. pr. itin suklestėjus mėgėjų kūrybai neišlavinto skonio kūrėjų menas atitiko tokių pat klausytojų poreikius.

Postmodernizmo epochoje riba tarp aukštosios ir masinės kultūros, meno bei kičo ištirpo. Kičo citatų gausu tapyboje, tekstilėje, juvelyrikoje, architektūroje. Pati kičo samprata taip pat laikui bėgant kito: jei anksčiau kičas sietas su banalumu, neskoningumu, nesaikingumu, sentimentalumu, nuo jo aukštoji kultūra siekė atsiriboti, tai XX a. pabaigoje – XXI a. pr. kičas pradėtas sieti laisvumu, kosmopolitiškumu, daugiakultūriškumu. Kičas, anksčiau buvęs mėgėjų meninės išraiškos priemone, tapo masiniu, meno madas diktuojančiu reiškiniu.[5]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg

Vikiteka