Keturiolikos maištas

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sankt Peterburgo „Dailininkų artelė” 1863-1864 m. iš kairės į dešinę: Bogdanas Venigas, Firsas Žuravliovas, Aleksandras Morozovas, Ivanas Kramskojus, Karlas (Kirilas) Lemochas, Alesandras Litovčenko, Konstantinas Makovskis, Nikolajus Dmitrijevas, Nikolajus Petrovas (stovi), Vasilijus Kreitanas, Michailas Peskovas, Nikolajus Šustovas, Aleksejus Korzuchinas, Aleksandras Grigorjevas.

Keturiolikos maištas – tai 1863 m. lapkričio 9 (21) d. įvykęs keturiolikos geriausių Peterburgo imperatoriškosios dailės akademijos absolventų skandalingas atsisakymas dalyvauti konkurse dėl didžiojo aukso medalio. Riaušėms vadovavo studentas Ivanas Nikolajevičius Kramskojus. Konkursas buvo paskirtas akademijos šimtosioms gyvavimo metinėms. Po šio atsisakymo sekė dailininkų išėjimas iš akademijos. Visa tai tapo pirmąja besiformuojančios nacionalinės realistinės tapybos mokyklos šalininkų demonstracija prieš klasikinę, akademinę vaizduojamojo meno kryptį XIX a.[1]

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sankt Peterburgo imperatoriškosios dailės akademijos aukso medalis

Sankt Peterburgo imperatoriškosios menų akademijos tradicinis didžiojo aukso medalio konkursas laimėtojams (ar laimėtojui) suteikdavo šešerių metų stipendiją (pensioną) tobulintis Italijoje. Teisę gauti pensioną paprastai įgydavo patys talentingiausi akademijos absolventai, kurie dar prieš konkursą buvo apdovanojami mažuoju akademijos aukso medaliu „Už tapybos (piešimo) pastangas”. Pensionierių, kaip ir visos Sankt Peterburgo dailės akademijos, finansavimas buvo Rusijos caro dvaro ministerijos žinioje. Akademijos pensionieriai gaudavo 1500 auksinių caro rublių per metus, kas sudarė beveik 6000 rublių asignacijomis.[2]

Kiti akademijos studentai, gavę diplomus, kuriais jiems būdavo suteikiamas dailininko vardas, gaudavo teisę dirbti menų mokytojais (dėstytojais). Jie gaudavo valstybės tarnybos X rango – kolegijos sekretoriaus vardą. (Pagal 1722 m. Rangų lentelę kolegijos sekretorius buvo priskirtas IX ir X klasėms).[3] Taip pat gaudavo 135 rublių metines pajamas.[4]

Iš karto po temos paskelbimo konkurso dalyviai buvo uždaromi parai izoliuotose dirbtuvėse, kur jie per 24 valandas turėjo sugalvoti siužetą ir nupaišyti būsimo paveikslo eskizą. Eskizas buvo tvirtinamas Peterburgo imperatoriškosios dailės akademijos tarybos ir nebuvo keičiamas.

Akademijos 100-osioms metinėms carienė Jekaterina II patvirtino akademijos chartiją. Akademijos taryba nutarė pakeisti konkurso taisykles. Pagal naujas taisykles pretendentams buvo leista dalyvauti konkurse tik vieną kartą, žanro tapybos klasės studentai turėjo dalyvauti tuo pačiu metu kaip ir istorinės tapybos klasės, istorinės klasės tapytojams nebuvo suteikta teisė laisvai pasirinkti paveikslo siužetą. Vietoj privalomo siužeto konkurso dalyviai galėjo pavaizduoti paveiksle bet kokį jausmą (liūdesį, tėvynės ilgesį ir kt.) pagal duotą bendrą temą.[5] Iš akademijos valdžios pusės, tai buvo rimtas žingsnis istorinės ir tuo laikotarpiu turinčios didesnį populiarumą žanro tapybos apjungimo link.

Peticijos padavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Peterburgo imperatoriškosios dailės akademijos studentas Ivanas Kramskojus (1860 m. fotografija)

Instrukcijas su naujosiomis konkurso taisyklėmis gavo keturiolika istorinės tapybos ir žanro tapybos absolventų, kuriems tuo metu jau buvo įteiktas mažasis akademijos aukso medalis: Bogdanas Venigas, Aleksandras Grigorjevas, Nikolajus Dmitrijevas, Firsas Žuravliovas, Piotras Zabolockis, Ivanas Kramskojus, Aleksejus Korzuchinas, Kirilas Lemochas, Aleksandras Litovčenko, Konstantinas Makovskis, Aleksandras Morozovas, Michailas Peskovas, Nikolajus Petrovas ir Nikolajus Šustovas.[6]

Nusprendę, kad dėl naujų taisyklių žanro ir istorinės tematikos tapytojų padėtis nėra vienoda, konkurso dalyviai 1863 m. spalio 8 d. Dailės akademijos tarybai pateikė rašytinę peticiją suteikti jiems teisę laisvai pasirinkti siužetą, jeigu akademijos tarybos parinkta tema neatitiktų asmeninių dailininko polinkių.[6] Taip pat prašymuose buvo abejojama konkurso dalyvių izoliavimo 24 valandoms tikslu, dirbant ties būsimo paveikslo eskizu.[2]

Studentų peticija buvo apsvarstyta Dailės akademijos tarybos posėdyje, kuriame Tarybos nariai, pasipiktinę dėl konkurso dalyvių tokio įžūlaus poelgio, nusprendė atkurti ankstesnes taisykles ir paskirti visiems pareiškėjams – tiek istorinės tematikos, tiek žanro tapytojams – vieną siužetą biblijine arba antikine tematika. Tačiau pareiškėjams apie tai nebuvo pranešta, jų peticija buvo palikta be atsako.[5]

Ivano Kramskojaus iniciatyva dalis konkurso dalyvių pateikė naują kolektyvinį laišką Dailės akademijos viceprezidentui kunigaikščiui Grigorijui Gagarinui. Raštą atsisakė pasirašyti studentai Konstantinas Makovskis ir Aleksandras Litovčenko.[2] Naujoji peticija taip pat liko neatsakyta.

Tuomet iniciatyvinė grupė asmeniškai su peticija aplankė kelis įtakingus Sankt Peterburgo imperatoriškosios dailės akademijos narius, įskaitant akademijos architektūros vadovą profesorių Konstantiną Toną ir tapybos bei skulptūros vadovą profesorių Fiodorą Bruni. Tačiau ši priemonė buvo nesėkminga.

Maišto diena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kunigaikščio Grigorijaus Gagarino portretas 1869 m. (autorius Aleksandras Miunsteris)

Pasipiktinę jų peticijų ignoravimu akademijos studentai naktį prieš būsimą konkursą susirinkę nusprendė, jog, jeigu jų prašymas nebus patenkintas, jie atsisakys dalyvauti konkurse, ir kiekvienas iš jų kreipsis dėl diplomų išdavimo jau su turimais jų apdovanojimais, teisinant tai susiklosčiusiomis nepalankiomis šeimyninėmis ar kitomis aplinkybėmis.

1863 m. lapkričio 9 (21) d. 10 val. visi penkiolika pretendentų buvo iškviesti į Dailės akademijos konferencijų salę, kur viceprezidentas kunigaikštis Grigorijus Gagarinas paskelbė konkurso siužetą iš skandinaviškų sakmių „Puota Valhaloje”. Soste dievas Odinas apsuptas dievų ir didvyrių, ant jo pečių du varnai. Danguje pro Valhalos rūmų arką matyti mėnulis, kurį vaikosi vilkai. Kitas konkurso sąlygas turėjo paskelbti akademijos tapybos bei skulptūros vadovas Fiodoras Bruni, tačiau jis to nespėjo padaryti, nes įgaliotas studentas Ivanas Kramskojus atsistojo ir perskaitė pranešimą:

„Prašome suteikti leidimą pasakyti Tarybai keletą žodžių… Mes du kartus pateikėme prašymus, tačiau kadangi Taryba nerado galimybių išpildyti mūsų prašymų, todėl mes, nedrįsdami daugiau reikalauti ir nedrįsdami galvoti apie akademinių sprendimų pakeitimą, prašome nuolankiausiai Tarybos išlaisvinti mus nuo dalyvavimo konkurse ir suteikti diplomus su menininkų vardais.
-Viskas? – pasigirdo iš salės.
-Viskas. – pasakė įgaliotasis nusilenkdamas. Po to kompaktiška minios masė apsisuko ir ėmė išeidinėti iš konferencijos salės.
Vienas po kito iš konferencijos salės išėjo studentai ir kiekvienas iš savo švarko šoninės kišenės išėmė prašymą ir padėjo jį prieš tarnautoją, kuris sėdėjo prie specialaus stalo. Kai atėjo mano eilė, pastebėjau, kad jau yra prašymų krūvelė. Tada kažkas sušnabždėjo: liko vienas! Kas? Nepraėjo nei minutė: sužinojome, kad, kai palikome salę, pačiame kampe liko vienas istorikas.[5]

Pasilikusysis buvo istorinės tapybos klasės studentas Piotras Zabolockis, pareiškęs, jog ketina dalyvauti konkurse. Akademijos taryba paskelbė Zabolockiui, jog konkursas, dalyvaujant tik vienam studentui, įvykti negali.

Vietoje pasilikusio Zabolockio prašymą išeiti iš Dailės akademijos padavė skulptorius Vasilijus Kreitanas, kuris taip pat buvo gavęs mažąjį aukso medalį. Tokiu būdu nuo konkurso atsisakė ir iš akademijos išėjo trylika dailininkų ir vienas skulptorius.

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Kilnojamųjų dailės parodų draugija.

Sovietinė istoriografija „keturiolikos maištą“ laikė demokratiškai mąstančių menininkų politine kalba, pasibaigusia dalyvių pašalinimu iš akademijos.[7][8]

Iš tiesų apie neįvykusį konkursą buvo pranešta carui Aleksandrui II. Buvusius, akademiją metusius jos auklėtinius buvo pavesta sekti žandarmerijai.[2] Tačiau skandalo dalyvių prašymai visgi buvo patenkinti. Išėjusiems iš akademijos buvo įteikti klasikinio II laipsnio dailininko diplomai. Buvę Dailės akademijos studentai suorganizavo pirmąją Rusijoje „Dailininkų artelę”, kuri susilaukė pasisekimo. Aštuoniems iš keturiolikos maišto dalyvių, tarp jų ir Ivanui Kramskojui, vėliau buvo suteiktas Peterburgo imperatoriškosios dailės akademijos akademiko vardas su valstybės patarėjo rangu.[2][9][10][11][12][13][14]

Vienas iš maišto dalyvių Kirilas (Karlas) Lemochas vėliau tapo Rusijos caro Aleksandro III vaikų dailės mokytoju, tarp jų ir būsimo Rusijos caro Nikolajaus II.[15]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Маркина Л. А. Особенности реализма в России (рус.) // Теория и история искусства: Музеи мира : Сб. – М: Филологический факультет МГУ им. М. В. Ломоносова.
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Экштут С. А. Шайка передвижников. История одного творческого союза. – М.: «Дрофа», 2008. – 320 с. – 3000 экз. – ISBN 978-5-358-01904-1.
  3. ↑ Временный устав Императорской Академии художеств, высочайше утверждённый в 15 день октября 1893 года = Временный уставъ Императорской Академіи художествъ, высочайше утверждённый въ 15 день Октября 1893 года. – С.-Петербурргъ: Типографія Братьевъ Шумахеръ, 1893. – С. 18. – 26 с. [1]
  4. ↑ Годовые оклады жалованья по чинамъ гражданской службы // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона: В 86 томах = Энциклопедическій словарь / под редакцией К. К. Арсеньева и Ф. Ф. Петрушевского. – СПб.: Ф.А. Брокгауз (Лейпциг), И.А. Ефрон (Санкт-Петербург), 1897. – Т. XXIA (31) «Нэшвилль – Опацкій». – С. Приложеніе къ ст. Оклады. – 957 с.
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 Цомакион А. И. Что вынес Крамской из Академии художеств // Иван Крамской. Его жизнь и художественная деятельность. – СПб.: Флорентия Павленкова, 1891. – 104 с. – (Жизнь замечательных людей).
  6. ↑ 6,0 6,1 Ренин, И. Е. Далёкое близкое. Воспоминания. – М.: «Захаров», 2002. – 508 с. – (Воспоминания). – 5000 экз. – ISBN 5-8159-0204-7.
  7. ↑ Т. В. Балицкая, Г. С. Барсенкова, Л. М. Бедретдинова, О. А. Васильева, И. И. Григорьян, Л. В. Давыдова, В. В. Донец, Е. Н. Евстратова, С. Г. Загорская, Т. Г. Игнаткина, Т. В. Ильина, М. В. Мацкевич, О. В. Морозова, М. В. Петрова, В. М. Петюшенко, Е. И. Романова, С. А. Романова, Е. Г. Середнякова, И. В. Шишова, М. С. Яровая. Бунт четырнадцати / Главный редактор А. П. Горкин. – Искусство: Энциклопедия. – М.: «РОСМЭН», 2007. – Т. Часть 1. «А-Г». – 67 с. – (Современная иллюстрированная энциклопедия. Искусство). – ISBN 978-5-353-02798-0.
  8. ↑ Горина Г. (живопись и графика); Шмидт И. (скульптура и архитектура). Искусство России с 60-х до 90-х годов XIX века // Всеобщая история искусств. В 6 томах (8 книгах). Институт теории и истории изобразительных искусств / Под редакцией Ю. Д. Колпинского и Н. В. Яворской. – М.: Искусство, 1964. – Т. 5 Искусство XIX века. – 1200 с.
  9. ↑ Сомов А. И. Морозовъ // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона: В 86 томах = Энциклопедическій словарь / под редакцией К. К. Арсеньева и Ф. Ф. Петрушевского. – СПб.: Ф.А. Брокгауз (Лейпциг), И.А. Ефрон (Санкт-Петербург), 1896. – Т. ХIXA (38) «Михаила орденъ – Московскій телеграфъ". – С. 873. – 960 с.
  10. ↑ Шустовъ // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона: В 86 томах = Энциклопедическій словарь / под редакцией К. К. Арсеньева и Ф. Ф. Петрушевского. – СПб.: Ф.А. Брокгауз (Лейпциг), И.А. Ефрон (Санкт-Петербург), 1904. – Т. XL (79) «Шуйское – Электровозбудимость». – С. 23. – 468 с.
  11. ↑ Новицкий А. Петровъ, Николай Петровичъ // Русский биографический словарь: В 25 т = Русскій Біографическій Словарь / Н. Д. Чечулин и М. Г. Курдюмов. – СПб.: Императорское Русское Историческое Общество, 1902. – Т. 13 «Павелъ, преподобный – Петр (Илейка)». – С. 687. – 711 с.
  12. ↑ Сомов А. И. Дмитріевъ // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона: В 86 томах = Энциклопедическій словарь / под редакцией К. К. Арсеньева и Ф. Ф. Петрушевского. – СПб.: Ф.А. Брокгауз (Лейпциг), И.А. Ефрон (Санкт-Петербург), 1893. – Т. XA (19) «Десмургія – Домиціанъ». – С. 781. – 960 с.
  13. ↑ Сомов А. И. Корзухинъ // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона: В 86 томах = Энциклопедическій словарь / под редакцией К. К. Арсеньева и Ф. Ф. Петрушевского. – СПб.: Ф.А. Брокгауз (Лейпциг), И.А. Ефрон (Санкт-Петербург), 1895. – Т. XVI (31) «Конкордъ – Кояловичъ». – С. 256. – 480 с.
  14. ↑ Временный устав Императорской Академии художеств, высочайше утверждённый в 15 день октября 1893 года = Временный уставъ Императорской Академіи художествъ, высочайше утверждённый въ 15 день Октября 1893 года. – С.-Петербурргъ: Типографія Братьевъ Шумахеръ, 1893. – С. 26. – 26 с.
  15. ↑ Корнилаева Ирина. Кирилл Викентьевич Лемох (рус.) // Приходская газета «Лампада». – М: Храм иконы Божией Матери «Знамение» в Ховрине, 2005. – № октябрь 6 (43). – С. 6—7.


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Keturiolikos_maištas&oldid=6881775"