Keslerio sindromas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Keslerio sindromas – hipotetinis scenarijus, kuomet objektų tankis žemoje orbitoje aplink Žemę dėl kosmoso užterštumo padidėja iki tiek, kad susidūrimai tarp objektų galėtų sukelti kaskadinį efektą, savo ruožtu sugeneruosiantį kosminių šiukšlių lauką, kuris padidintų tolimesnių susidūrimų tikimybę.[1] Viena iš pasekmių yra ta, kad toks orbitoje susidaręs kosminių šiukšlių laukas galėtų nulemti, kad kosminė erdvė taptų visiškai netinkama praktiniam panaudojimui.[1] Pirmą kartą tokį scenarijų išsamiai aprašė NASA konsultantas Donald J. Kessler.[1][2]

Rimtumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Keslerio sindromo klastingumas slypi „domino efekte“. Dviejų pakankamai didelių objektų susidūrimas sukeltų daugybę naujų nuolaužų. Kiekviena iš šių nuolaužų savo ruožtu susidurtų su kitomis nuolaužomis, kas sukurtų vis naujų nuolaužų atsiradimo „grandininę reakciją“. Įvykus pakankamai dideliam susidūrimui ar sprogimui (pvz., susidūrus nebenaudojamam palydovui su kosmine stotimi arba sunaikinus objektą balistine raketa), susidariusių naujų nuolaužų lavina galėtų paversti šalia Žemės esančią erdvę visiškai netinkama skraidyti.[3]

Kosminių atliekų susidarymas ir problemos sprendimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Kosminės atliekos.

Kosminėmis atliekomis tampa orbitose skrieti paliktos panaudotos kosminių raketų pakopos, raketinio kuro talpyklos, nebenaudojami dirbtiniai palydovai, kosminiai zondai ir kiti kosminiai aparatai ar jų dalys, keliantys potencialiai pavojingą susidūrimo su naujai į orbitą paleistais objektais riziką.[4]

Laimei dauguma šių objektų sklando žemose orbitose aplink Žemę ir palaipsniui krisdami atmosferon nekelia didelio susidūrimo pavojaus su, pavyzdžiui, žemesniame aukštyje skraidančiais orlaiviais, nes praranda greitį, o kartu ir kinetinę energiją, o vėliau, kaip taisyklė, paprastai sudega tankiuose atmosferos sluoksniuose.

Aukštyje, kur suirimo dėl susidarančio karščio neriant atmosfera žemyn tikimybė menka (t. y. nuo 700 iki 1000 kilometrų), kosminių atliekų gyvavimo laikas pailgėja. Dėl silpnos atmosferos, saulės vėjo ir mėnulio traukos tokių objektų orbitinės trajektorijos gali palaipsniui mažėti, tačiau tai gali užtrukti daugiau nei tūkstantį metų.

Siūloma jau projektuojant palydovus ir raketų pakopas pasirūpinti jų pašalinimu iš orbitos. Kaip vienas tokių sprendimo būdų yra objektuose montuoti greičio stabdymo tankiuose atmosferos sluoksniuose įtaisus, ko pasekoje objektai krisdami žemėn sudegtų nepalikdami pavojingų didelių dalių. Kitas – nebenaudojamų objektų nukreipimas į vadinamąsias „laidojimo orbitas“.[5]

Taip pat kuriami eksperimentiniai metodai pakeisti kosminių atliekų orbitas, pavyzdžiui, pasitelkiant galingą antžeminį nuolatinių bangų lazerį[6] arba kosminį lazerį.

Papildomam skaitymui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Donald J. Kessler and Burton G. Cour-Palais (1978). „Collision Frequency of Artificial Satellites: The Creation of a Debris Belt“. Journal of Geophysical Research (anglų) 83: 2637–2646. Bibcode:1978JGR....83.2637K. doi:10.1029/JA083iA06p02637. 
  2. D. J. Kessler (1991). „Collisional Cascading: The Limits of Population Growth in Low Earth Orbit“. Advances in Space Research (anglų) (Elsevier) 11: 2637—2646. doi:10.1016/0273-1177(91)90543-S. 
  3. Orbiting Junk, Once a Nuisance, Is Now a Threat // New York Times.
  4. „GUIDE TO SPACE DEBRIS from the spaceacademy.net.au“. Suarchyvuotas originalas 2018-08-26. Nuoroda tikrinta 2018-08-13. 
  5. „FCC Enters Orbital Debris Debate“. Suarchyvuotas originalas 2008-05-06. 
  6. An Assessment of the Current LEO Debris Environment and the Need for Active Debris Removal // NASA, Liou — 2010