Kazymirza

Kazymirza arba Hazy ben Urakas – Mažosios Nogajų ordos įkūrėjas. Nogajų Ordos chano Seido Achmato anūkas. Šeimos atšaka, kuriai priklausė Hazi ben Urakas, buvo nušalinta iš valdžios 1530 m.

Biografija

Iš pradžių su savo ulusu klajojo tarp Buzuluko upės ir Aralo jūros (dabartinės Rusijos Orenburgo ir Kazachstano Aktobės srities teritorijos).

Dėl vidinio konflikto Nogajų Ordoje ir nesutarimų su Ordos valdovu Ismailbėjumi su savo ulu persikėlė į šiuolaikinės Krasnodaro krašto (stepės) teritoriją. Ulusas klajojo tarp Azovo jūros ir Kabardos. Netrukus ulusas sustiprėjo tiek, kad Kazymurza ėmė save vadinti bėjumi, aukščiausiojo valdovo, titulu.

Užsienio politikoje Kazymirza rėmėsi Krymo chanatu. Sąjungą patvirtino 1570-ųjų sandūroje apsikeitę jaunesniais giminaičiais. Du Kazymirzos pusbroliai atvyko į Bachčisarajų, o Krymo chano Devleto I Girėjaus sūnūs Muradas ir Fatas buvo išsiųsti gyventi į Kazy ulusą. Pagrindinis sąjungos tikslas buvo karinis-politinis aljansas prieš bendrus priešus. Abu vadai nepalankiai vertino Maskvos įtaką ir nuolat kovojo prieš Didžiąją Nogajų Ordą. Kazymirza dalyvavo Girėjų puolimee prieš Astrachanę 1569 m., bei žygiuose prieš Maskvą 1571 ir 1572 m.

Šiaurės Kaukaze Kazymirza sudarė politinę sąjungą su Kabarda, patvirtinęs ją santuoka su Kabardijos kunigaikštuko Kajtukino dukra. O Ivanas IV, Maskvos valdovas, 1561 m. vedė pagrindinio Pšeapšokos Kajtukino priešininko Temriuko Idarovo dukrą. Kabardų kunigaikštystės buvo padalytos į dvi koalicijas.

Maskvos ir Temriuko politinei sąjungai priešinosi Kajtukinas, Kazymirza ir Krymo chananato atstovai.

Vienoje iš kampanijų prieš Temriuką 1576 m. kovo mėn. Kazymirza buvo nužudytas kartu su savo dviem broliais ir keliais sūnumis.

Taip pat skaitykite

• Mažoji Nogajų orda
• Nogajų Orda

Nuorodos

• Малая Ногайская Орда. Очерк истории (arch.)
• Падение Татарского Ногайского Княжества (arch.)
• Похлёбкин В. В. Татары и Русь. Глава 3. — Москва. «Международные отношения» 2000 г.
• Почекаев Р. Ю. Цари ордынские. Биографии ханов и правителей Золотой Орды. — СПб.: Евразия, 2010. — 408 с. — ISBN 978-5-91852-010-9.