Kazimieras Eigminas
| Kazimieras Eigminas | |
|---|---|
| Gimė | 1929 m. sausio 22 d. Rokiškis |
| Mirė | 1996 m. balandžio 22 d. (67 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Panevėžyje |
| Veikla | lietuvių kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras. |
Kazimieras Eigminas (1929 m. sausio 22 d. Rokiškis – 1996 m. balandžio 22 d. Vilnius, palaidotas Panevėžyje) – lietuvių kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1953 m. baigė Vilniaus universitetą. 1992 m. filologijos mokslų kandidatas.
Nuo 1956 m. dirbo Lietuvių kalbos institute. Su kitais rašė Lietuvių kalbos žodyną (t. 8-10, 1970-1976 m., t. 15-20 1991-2002 m.). Iš lotynų kalbos išvertė:
- Danieliaus Kleino 1653 m. gramatiką – Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, 1957 m.
- anoniminę 1737 m. gramatiką – Lietuvos kalbų visuma / Universitas lingvarum Litvaniae, 1981 m.; parašė įžangą, komentarus
- Pilypo Ruigio tyrinėjimą – Lietuvių kalbos meletema… Meletema…sistems linguam lituanicam, 1708 m.; Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas, 1986 m.
- Kristupo Sapūno ir T. G. Šulco gramatiką – Sapūno ir Šulco gramatika Compendium Grammaticae Lithvanicae, 1997 m.).
Paskelbė dialektologijos, onomastikos, kalbos kultūros straipsnių (rinkinys „Kas yra bachuras?: Žodžių istorijos etiudai“, išl. 2002 m.).[1]
Nuo 1975 m. aktyvus Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos narys, ekspedicijose rinko vietovardžius ir kitą kalbos medžiagą.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Homo sum. Žodžiai Kazimierui Eigminui, Vilnius, 1998 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Algirdas Sabaliauskas. Kazimieras Eigminas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 360 psl.