Kazimieras Eigminas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kazimieras Eigminas
Gimė 1929 m. sausio 22 d.
Rokiškis
Mirė 1996 m. balandžio 22 d. (67 metai)
Vilnius, palaidotas Panevėžyje
Veikla lietuvių kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras.

Kazimieras Eigminas (1929 m. sausio 22 d. Rokiškis1996 m. balandžio 22 d. Vilnius, palaidotas Panevėžyje) – lietuvių kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1953 m. baigė Vilniaus universitetą. 1992 m. filologijos mokslų kandidatas.

Nuo 1956 m. dirbo Lietuvių kalbos institute. Su kitais rašė Lietuvių kalbos žodyną (t. 8-10, 1970-1976 m., t. 15-20 1991-2002 m.). Iš lotynų kalbos išvertė:

  • Danieliaus Kleino 1653 m. gramatiką – Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, 1957 m.
  • anoniminę 1737 m. gramatiką – Lietuvos kalbų visuma / Universitas lingvarum Litvaniae, 1981 m.; parašė įžangą, komentarus
  • Pilypo Ruigio tyrinėjimą – Lietuvių kalbos meletema… Meletema…sistems linguam lituanicam, 1708 m.; Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas, 1986 m.
  • Kristupo Sapūno ir T. G. Šulco gramatiką – Sapūno ir Šulco gramatika Compendium Grammaticae Lithvanicae, 1997 m.).

Paskelbė dialektologijos, onomastikos, kalbos kultūros straipsnių (rinkinys „Kas yra bachuras?: Žodžių istorijos etiudai“, išl. 2002 m.).[1]

Nuo 1975 m. aktyvus Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos narys, ekspedicijose rinko vietovardžius ir kitą kalbos medžiagą.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Homo sum. Žodžiai Kazimierui Eigminui, Vilnius, 1998 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algirdas SabaliauskasKazimieras Eigminas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 360 psl.