Karolis Pukevičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Karolis Pukevičius (1885 m. sausio 12 d. Pakalniškių vienkiemyje, Anykščių apskr. – 1957 m. gruodžio 27 d. Mažeikiuose), vargonininkas, chorvedys, muzikos mokytojas, visuomenės veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1896 baigęs trijų skyrių rusišką mokyklą, mokė vaikus Bliuvonių kaime (Anykščių r.), nuo 1897 -Maigių kaime (Anykščių r.), nuo 1898 – Šiaulių kaime (Širvintų r.).

Nuo 1899 trejus metus vargonuoti mokėsi pas Kurklių vargonininką, o 1901 – pas vargonininką Velikonį Balninkuose. Tais pačiais metais mokytis vargonavimo išvyko į Kauną pas J. Naujalį (vargonuoti mokėsi su Vladu Kavecku – kompozitoriaus Konrado Kavecko tėvu). 1902 nuvyko vargonininkauti į Šešuolių miestelį, o 1904 vėl atvyko į Kauną mokytis pas J. Naujalį. J. Naujalio rekomenduotas, 1905 pradėjo vargonininkauti Mažeikiuose. Kunigas P. Meškauskas per sekmadienio pamaldas paskelbė, kad atvyko geras vargonininkas ir bus organizuojamas choras. Netrukus į chorą atėjo 14 merginų, o vėliau ir keletas vyrų, tarp jų Juozas Vaičkus – būsimasis garsus režisierius. K. Pukevičius chorą išmokė penkias J. Naujalio harmonizuotas lietuvių liaudies dainas ir su J. Vaičkumi surengė pirmąjį vakarą – koncertą (1905 m. birželio 29 d. ūkininko grūdų sandėlyje įrengtoje salėje). Padaugėjus giesmininkų, choras pradėjo giedoti ir keturbalses mišias. Tačiau 1906 choro vadovas buvo pašauktas į carinę kariuomenę ir darbas nutrūko. K. Pukevičius mokėjo rusų ir lenkų kalbas, dirbo vertėju ir klarnetu grojo pulko orkestre Užkaukazėje. Ištarnavęs trejus metus, vėl grįžo į Mažeikius. 1907 kunigo P. Meškausko rūpesčiu Mažeikiuose atidaryta „Saulės" lietuvių pradžios mokykla. Į ją vaikus mokyti muzikos buvo pakviestas ir K. Pukevičius. Taip pat vargonininkavo ir vadovavo parapijos chorui, rengė vakarus – koncertus ir gegužines. 1913 vargonuoti dar mokėsi pas J. Naujalį Kaune – gavo diplomą, kad yra baigęs vargonininkų mokyklą. 1914 kilus Pirmajam pasauliniam karui, vėl paimtas į carinę kariuomenę, bet netrukus pateko į vokiečių nelaisvę. Dirbo komendantūroje, lenkų lageryje suorganizavo vyrų chorą, o prancūzų lageryje vargonavo Mišių metu. 1918 vasarą sugrįžo į Mažeikius. 1919 įsteigus Mažeikių progimnaziją, kuri vėliau išaugo į gimnaziją, iki 1930 buvo jos muzikos mokytojas ir choro vadovas. Vėl vargonininkavo ir vadovavo chorui bažnyčioje. Mokyklos ir bažnyčios chorus parengė 1924 ir 1928 visos Lietuvos dainų šventėms Kaune. Vasaros atostogų metu lankė muzikos mokytojų kursus, kuriuos organizavo Klaipėdos konservatorija. Bažnyčios chorą išaugino iki 40 giesmininkų, juos išmokė 11 sudėtingų mišių, daug giesmių ir dainų. Chorui talkino atsargos pulkininkas ir dirigentas A. Kocevičius (vadovavo Saulių būrio rinktinės chorui) ir J. Remio vadovaujamas simfoninis orkestras. 1936 gegužės mėn. bažnytinės muzikos koncerte Mažeikiuose vargonavo K. Pukevičiaus mokinys K. Kaveckas, giedojo choras, solistai P. Kaupelytė-Kaveckienė ir S. Sodeika. 1938 dainų šventei Klaipėdoje K. Pukevičius parengė bažnyčios 35 giesmininkų chorą. 1940 bolševikams okupavus Lietuvą, K. Pukevičius buvo persekiojamas ir slapstėsi (jį globojo K. Kaveckas ir choristas J. Seredžius), vargonininkavo Notėnuose (Kretingos apskr.). Vokiečių okupacijos metais prie Mokslo ir meno draugijos Mažeikių skyriaus subūrė chorą, su kuriuo 1944 m. liepos 7 d. surengė paskutinį koncertą. 1945 bolševikų areštuotas – iš Mažeikių kalėjimo perkeltas į Šiaulius ir pusmetį kalintas. Mažeikiečiams surinkus 200 parašų, iš kalėjimo buvo paleistas ir grįžo į Mažeikius. Pokario metais dar buvo suorganizavęs Mažeikių gaisrininkų vyrų chorą.

Be muzikinio darbo, K. Pukevičius aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Dirbo komitete, teikusiame Mažeikių miesto gatvėms lietuviškus pavadinimus, padėjo rengti įstatus 1925 Šiauliuose įkurtai Lietuvos chorvedžių draugijai, buvo Sąjungos Vilniui vaduoti Mažeikių skyriaus vykdomojo komiteto pirmininkas, Mažeikių apskrities valdybos narys, Lietuvos prekybininkų ir amatininkų sąjungos Mažeikių skyriaus pirmininkas, gimnazijos komiteto narys, uolus lietuviško žodžio ir muzikos propaguotojas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.