Karantino uosto kapitonas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Karantino uosto kapitonas (rus. капитан карантинного порта) – pareigūnas Rusijos imperijoje, vadovavęs karantino uostui. Ši pareigybė egzistavo 1818–1904 m., pirmą kartą reglamentuota 1818 m. rugpjūčio 21 d. Karantinų statute (Устав о карантинах). Karantino uostų kapitonus, parinktus iš atsargos vyresniųjų jūrų karininkų, skirdavo Vidaus reikalų ministerija.

Karantino uosto kapitono funkcijos buvo:

  • bendras vadovavimas karantino uostui;
  • Karantino valdybos informavimas apie sulaikytus laivus, paskirtus valymo laikotarpius ir pan.;
  • asmeninis vadovavimas laivų apžiūroms, komandų ir keleivių apklausa;
  • saugumo asmenims, davusiems parodymus prieš laivo škiperį, užtikrinimas;
  • sprendimų apie laivų sulaikymą priėmimas;
  • duomenų apie laivą, komandą ir keleivius fiksavimas virvelinėje knygoje (rus. шнуровая книга).

Karantino uosto kapitonui buvo pavaldūs:

  • karantino brandvachtos,
  • kateriai su komandomis,
  • laivų sargyba,
  • padėjėjas, kuris vedė apskaitos knygą, kurioje būdavo užrašomi visi dienos įvykiai.

Pagal „Pareigybių paskirstymą klasėms“ (Классноe расписаниe должностей) karantino uosto kapitonas buvo priskirtas VII klasei, o jo padėjėjas – IX klasei. Karantino uosto kapitono pareigybė turėjo tokius pačius tarnybinius apribojimus ir numatytas nuobaudas kaip ir kiti karantino valdininkai (pvz., karantino valdytojas, karantino komisaras).

Ši pareigybė egzistavo iki 1904 m. kovo 15 d., kai Rusija ratifikavo Paryžiaus Tarptautinę sanitarijos konvenciją, pagal kurią buvo sudaryti gydytojų stebėjimo stotys ir punktai.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Бельдова М.В. Капитан карантинного порта
  • Фрейберг Н.Г. Врачебно-санитарное законодательство в России: Узаконения и распоряжения правительства по гражд. мед. части. Междунар. санитарные конвенции. СПб., 1901; Он же. Врачебно-санитарное законодательство в России: Узаконения и распоряжения правительства по гражд, мед. санитарной и фармацевтической частям. 3-е изд., исправл. и дополн. СПб., 1913.