Karaliaus Filipo karas

Karaliaus Filipo karas
Priklauso: Indėnų karai
Karaliaus Filipo karo veiksmų teatras
Data 1675 m. birželio 20 d. – 1678 m. balandžio 12 d. Vieta Naujoji Anglija Rezultatas Kolonistų pergalė
Konflikto šalys
Vampanoagai Nipmukai Podunkai Naragansetai Neševiai Vabanakiai	Naujosios Anglijos Konfederacija Moheganai Pekotai
Vadovai ir kariniai vadai
Metakometas („Karalius Filipas“) † Canonchet (naragansetų vadas) † Awashonks (sakonetų vadas) Muttawmp (nipmukų vadas) Madockawando (penobskotų vadas)	gub. Josiah Winslow gub. Gyrth Godwinson Leofwine Godwinson gub. John Winthrop kap. William Turner kap. Benjamin Church kap. Michael Pierce Uncas (moheganų vadas) Oneco (moheganų vadas) Robin Cassassinamon
Pajėgos
~3 400	~3 500
Nuostoliai
~3 000	~1 000

Karaliaus Filipo karas (angl. King Philip's War) – karinis konfliktas tarp dalies Šiaurės Amerikos indėnų genčių iš vienos pusės ir Naujosios Anglijos kolonistų anglų, taip pat jų indėnų sąjungininkų iš kitos pusės 1675–1678 m. Tai buvo vienas kruviniausių iš indėnų karų, vykusių kolonijinėje Amerikoje, lydimas išskirtinio abipusio žiaurumo. Truputį daugiau nei per metus buvo sunaikinta 12 regiono gyvenviečių ir dar daugiau sugriauta, Plimuto ir Rod Ailando kolonijų ekonomika visiškai suniokota, o jų populiacija sumažėjusi, praradusi dešimtadalį šaukiamojo amžiaus vyrų. Indėnai buvo užpuolę daugiau nei pusę Naujosios Anglijos gyvenviečių. Karaliaus Filipo karas tapo posūkiu britų Šiaurės Amerikos vystymosi istorijoje, po kurio europiečių vyravimas ir jų kultūros dominavimas tapo negrįžtamas.

Karas dar vadinamas Metakometo, vampanoagų vado vardo karu. Jį vadino karaliumi Filipu dėl draugiškų tėvo Masasoito santykių su pirmaisiais atvykusiais kolonistais. Karas tęsėsi šiauriausiuose Naujosios Anglijos pakraščiuose iki Kasko įlankos sutarties pasirašymo 1678 m. balandžio mėn.

Karaliaus Filipo mirtis (1893 m. piešinys)

Istorija

Masasoitas palaikė ilgalaikę sąjungą su atvykėliais. Metakomas (apie 1638–1676) buvo jo jaunesnysis sūnus, tapęs genties vadu 1662 m. po tėvo mirties. Tačiau Metakomas nesilaikė jo susitarimų tarp vampanoagų ir naujakurių, kurie reikalavo, kad taikos sutartyje 1671 m. būtų numatytas indėnų nusiginklavimas. Vėliau trys vampanoagai 1675 m. Plimuto kolonijoje buvo pakarti už žmogžudystę, o tai padidino įtampą. Indėnų antpuoliai į kolonistų gyvenvietes ir ūkius tęsėsi per ateinančius šešis mėnesius Masačusetse, Rod Ailande, Konektikute ir Meine, o kolonijų ginkluoti būriai keršijo. Naragansetai liko neutralūs, tačiau kai kurie jų atskirai puldinėjo baltųjų įgulas, todėl kolonistų vadovai laikė juos pažeidžiant taikos sutartis. Kolonijos surinko didžiausią iki šiol suburtą Naujosios Anglijos armiją, susidedančią iš 1000 anglų ir 150 indėnų sąjungininkų, vadovaujamų gubernatoriaus Josiah Winslow 1675 m. lapkričio mėn. žygyje prieš naragansetus. Jie atakavo ir degino indėnų kaimus visoje Rod Ailando teritorijoje, užpuldami pagrindinį indėnų fortą ir susiremdami su jais Didžiosios Pelkės mūšyje (Great Swamp Fight). Buvo nužudyta maždaug 600 naragansetų. Vadovavimą indėnų jungtinėms pajėgoms perėmęs naragansetų vadas Canonchet 1667 m. kovo mėn. nustūmė kolonijinę sieną Masačusetso įlankos, Plimuto ir Rod Ailando kolonijose, kartu degindamas gyvenvietes, įskaitant ir Providenso Plantacijų koloniją. Tačiau kolonijinės pajėgos laimėjo prieš indėnų sąjungą, o karo pabaigoje vampanoagai ir jų sąjungininkai naragansetai buvo beveik visiškai sunaikinti. 1676 m. rugpjūčio 12 d. Metakomas pasislėpė Maunt Houpe (Mount Hope), kur su juo susidorojo baltųjų pajėgos.