Kalbos kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Kalbos kultūrakalbos kokybės charakteristika, įvertinanti taisyklingumą, sakinių logiškumą, atitikimą bendrinės kalbos normoms. Skiriama sakytinė ir rašytinė kalbos kultūra, iš kurių pastaroji yra reglamentuojama griežčiau. Buitinės kalbos reikalavimai mažesni arba ji net nereglamentuojama.

Kalbos kultūra siaurąja reikšme – kalbos taisyklingumas, siekimas vartoti įteisintus žodžius ir normines jų reikšmes, taisyklingus žodžių junginius bei sakinius. Sakytinei kalbai taip pat svarbu gera tartis ir taisyklingas kirčiavimas, o rašytinei – norminė rašyba ir skyryba.

Kalbos kultūra plačiąja prasme dar apima kalbos estetiką (vaizdingumą, gražumą, įtaigumą), tuo priartėdama prie kalbos etikos ir etiketo, kuriems rūpi, kad kalba būtų ne tik taisyklinga, graži, bet ir kultūringa, mandagi.

Kalbos kultūra svarbiausia yra bendrinei kalbai, nes tai – visai tautai bendra viešojo bendravimo kalba. Šiuo požiūriu labai svarbu suderinti bet kuriai kalbai itin svarbią tikslingumo funkciją su taisyklingumu. Tai labiausiai pajuntame, kai susiduriame su gausybe naujų svetimkalbių terminų, kurių nenusistovėjęs vartojimas sudaro nemažai keblumų.

Kalbos kultūra glaudžiai susijusi su stilistika ir retorika: geras stilius ar iškalba neįmanomi, ignoruojant kalbos kultūros normas.

Už lietuvių kalbos politiką atsako Valstybinė lietuvių kalbos komisija.

Termino istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Terminas kalbos kultūra Lietuvoje palyginti naujas, pradėtas plačiau vartoti sovietmečiu – matyt, pagal rusų kalbos terminą „культура речи“.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]