Jungtinių Tautų Žmogaus aplinkos konferencija

Jungtinių Tautų Žmogaus aplinkos konferencija (angl. United Nations Conference on the Human Environment, taip pat žinoma kaip Stokholmo konferencija) buvo tarptautinė konferencija, vykusi 1972 m. birželio 5-16 dienomis. Tai buvo pirmoji didelio masto Jungtinių Tautų konferencija, skirta aptarti tarptautines aplinkos apsaugos problemas. Joje dalyvavo 113 valstybių ir virš 400 tarptautinių ir nevyriausybinių organizacijų. Konferencija yra plačiai pripažįstama kaip vienas pagrindinių įvykių, žyminčių šiuolaikinės tarptautinės aplinkosaugos politikos pradžią.^[1]

Istorija

Tarptautinės konferencijos, skirtos aplinkos apsaugai, būtinumo klausimą pirmoji iškėlė Švedija, 1968 m. Ekonominė ir socialinė taryba tais pačiais metais išreiškė pritarimą, o Generalinė Asamblėja 1969 m. priėmė sprendimą konferenciją surengti 1972 m. Iki to laiko daugiau nei 80 valstybių paruošė ataskaitas apie savo aplinkos būklę; buvo sudarytas paruošiamasis 27 šalių komitetas, surengti keturi susitikimai.^[2]

Dalyviai

Konferencijoje dalyvavo 113 šalių atstovai. Iš didžiųjų valstybių į ją neatvyko komunistinio bloko šalys, protestuodamos prieš taisyklę, jog konferencijoje gali dalyvauti tik JT narės, tarp kurių tuo metu nebuvo Rytų Vokietijos.^[3]

Rezultatas

Konferencijoje buvo priimta Žmogaus aplinkos konferencijos deklaracija (dar žinoma kaip Stokholmo deklaracija) ir veiksmų planas. Taip pat buvo paskelbtos kelios rezoliucijos, kurios įtakojo su aplinkosauga susijusių JT institucijų kūrimą (pagrindinė iš jų – Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos programa) ir panašaus pobūdžio konferencijų tąsą.

Konferencija taip pat įtakojo kelių konvencijų atsiradimą, kaip kad Tolimųjų tarpvalstybinių oro teršalų pernašų, Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos bei CITES.

Konferencija yra vertinama kaip svarbus veiksnys, paskatinęs valstybes domėtis aplinkos apsaugos problemomis ir spręsti jas bendromis pastangomis. Derybos taip pat išryškino svarbius Šiaurės ir Pietų valstybių bei aplinkosaugos ir ekonomikus prieštaravimus, prisidėjo prie tarptautinės aplinkosaugos teisės kūrimo.

Praėjus dešimčiai metų Aplinkos apsaugos programa surengė rezultatų aptarimui skirtą konferenciją Nairobyje, dar žinomą kaip Stokholmas+10. Joje dalyvavo 134 valstybės. Konferencijoje buvo pripažinta, kad Stokholme iškeltų tikslų įgyvendinimas yra vangus, o per 10 metų pastebimas aplinkos būklės prastėjimas. Priimtoje Nairobio deklraracijoje buvo iš naujo paskelbta apie Stokholmo deklaracijos palaikymą ir išreikštas siekis stiprinti Aplinkos apsaugos programą.^[4]

Nuorodos

Konferencijos dokumentai Archyvuota kopija 2007-04-11 iš Library of Congress Web Archives (anglų k.)

Taip pat skaitykite

Jungtinių Tautų Aplinkos ir plėtros konferencija

Išnašos

↑ John Baylis, Steve Smith. The Globalization of World Politics (3rd ed). Oxford. Oxford University Press, 2005, p. 454–455
↑ Elizabeth R. DeSombre. Global environmental institutions. Taylor & Francis, 2006, p. 22-23
↑ Elizabeth R. DeSombre. Global environmental institutions. Taylor & Francis, 2006, p. 23
↑ Elizabeth R. DeSombre. Global environmental institutions. Taylor & Francis, 2006, p. 24-25

[1] John Baylis, Steve Smith. The Globalization of World Politics (3rd ed). Oxford. Oxford University Press, 2005, p. 454–455

[2] Elizabeth R. DeSombre. Global environmental institutions. Taylor & Francis, 2006, p. 22-23

[3] Elizabeth R. DeSombre. Global environmental institutions. Taylor & Francis, 2006, p. 23

[4] Elizabeth R. DeSombre. Global environmental institutions. Taylor & Francis, 2006, p. 24-25

[1]

[2]

[3]

[4]