Jonas Stašaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Jonas Stašaitis (1921 m. sausio 8 d. Patolupys, Raseinių rajonas2012 m. birželio 30 d.) – lietuvių poetas, buvęs tremtinys, krikščionis pasaulietis, Pasaulio tautų teisuolis, gelbėjęs holokausto aukas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė ūkininkų šeimoje. 1940 m. baigė Raseinių gimnaziją. 1941–1942 m. Vytėnuose kun. J. Bosko saleziečių vienuolyno našlaičių ir neturtingų vaikų gimnazijoje dirbo mokytoju. 1942–1944 m. studijavo filosofiją Kauno kunigų seminarijoje. 1944–1948 m. dirbo Vytėnuose gimnazijos mokslo tarėju. 1949 m. buvo suimtas ir ištremtas į Irkutsko srities Olchono rajoną. Tremties vagone pradėjo kurti pirmuosius eilėraščius. Sibire vedė rezistentę, laisvės kovų dalyvę Jadvygą Leščinskaitę. 1957 m. su žmona ir dviem dukromis grįžo į Lietuvą. Nuo 1964 m. aktyviai dalyvavo pogrindinės literatūros spausdinime ir platinime. Dėstė filosofiją pogrindinėje kunigų seminarijoje. Už maldynų ir Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos spausdinimą metus (1973–1974) kalėjo Lietuvos TSR Valstybės saugumo komiteto (KGB) rūsiuose.

Mirė 2012 m. birželio 30 d., palaidotas Vilniaus Salininkų senosiose kapinaitėse.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1993 m. išleido knygą „Stebuklingas Šaltinėlis Mažučiuose“, 2001 m. poezijos rinkinį „Viešpaties pievos“, 2004 m. prisiminimų knygą „Tremtinys Tėvynėje“, 2005 m. – knygą „Sugriauti Vilniaus mūrai ir užversti šuliniai“, 2007 m. – poemą „Kančios paslaptis“.

2014 m. išleistas poezijos rinkinys „Žmogus opi planeta“, sudarytoja Birutė Kanevičienė (Stašaitytė).

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]