Jeruzalės stačiatikių bažnyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Jeruzalės Stačiatikių Bažnyčia)
Jeruzalės Stačiatikių Bažnyčios simbolis TΦ (Tau + Phi) žymintis 'taphos' (kapas arba kapavietė).

Jeruzalės Stačiatikių Bažnyčia (arba Jeruzalės patriarchatas) – autokefalinė vietinė stačiatikių Bažnyčia.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įkurta I a. apaštalo Jokūbo Jaunesniojo[1]. Bažnyčia nusilpo po Judėjos karo, vykusio 6673 m.

Stiprėti pradėjo nuo IV a. 451 m. Jeruzalės vyskupui suteiktas patriarcho titulas.

Jeruzalės Stačiatikių Bažnyčia pradėjo menkti VII a. prasidėjus arabų puldinėjimams. Dėl kryžiaus žygių nuo 1099 m. patriarchas rezidavo Konstantinopolyje.

VIII-XV a. Palestiną užėmus mameliukams buvo sugriauta daug cerkvių, naikinama dvasininkija.

Jeruzalės Stačiatikių Bažnyčia pradėjo stiprėti, 1517 m. Palestiną užėmus turkams. Patriarchas Germanas I (pirmasis patriarchas graikas; 15371579) nutraukė tiesioginius ryšius su caru Ivanu IV Rūsčiuoju.

XIX a. viduryje Jeruzalėje veikė Rusų dvasinė misija, 1882 m. įsteigta Palestinos stačiatikių bendrija (nuo 1889 m. vad. Imperatoriškoji Palestinos stačiatikių bendrija). Jos rūpesčiu Jeruzalėje statyta maldos namai, mokyklos, ligoninės, ji prisidėjo prie Jeruzalės Stačiatikių Bažnyčios stiprėjimo.

Struktūra ir organizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jeruzalės Stačiatikių Bažnyčia apima Jordanijos, Izraelio ir Palestinos teritoriją. Sudaro Ptolemaidės ir Nazareto metropolijos ir autonominė Sinajaus arkivyskupija.

Aukščiausiasis vadovas patriarchas, kuris reziduoja Jeruzalėje.

2018 m. veikė 37 cerkvės ir vienuolynas Jordanijoje, 17 cerkvių Izraelyje, 11 – Palestinoje, 25 vienuolynai (iš jų 19 – Jeruzalėje).

Yra apie 156 000 tikinčiųjų.[2] Daugiausia Palestinos ir Izraelio arabai. Jeruzalėje apie 8000 tikinčiųjų. 22 vyskupijos, 26 vyskupai (daugiausia etniniai graikai).

Liturginė kalba graikų ir arabų.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jeruzalės Stačiatikių Bažnyčia. VLE
  2. Митрополит Иларион (Алфеев), протоиерей Олег Корытко, протоиерей Валентин Васечко. История религий. — 2018. — С. 244.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]