Izochorinis procesas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Izochorinio proceso grafikas

Izochorinis procesas – pastovios masės dujų būsenos kitimas esant pastoviam tūriui (V = const). Tada iš idealiųjų dujų būsenos lygties išplaukia, kad tam tikros masės dujų slėgio ir temperatūros santykis yra pastovus:

 {p \over T} = {m \over M}{R \over V} = const ,

kur

p – slėgis;
V – tūris;
m – medžiagos masė;
M – molio masė;
T – temperatūra;
R – universalioji dujų konstanta.

Šarlio dėsnis[taisyti | redaguoti kodą]

Šį dėsnį atrado prancūzų mokslininkas Žakas Šarlis, todėl jis vadinamas Šarlio dėsniu. Jis teigia, kad tam tikros masės dujų slėgio ir temperatūros santykis yra pastovus, kai dujų tūris nekinta:

 {p_1 \over T_1} = {p_2 \over T_2} .

Šarlio dėsnį, kaip ir Gei-Liusako bei Boilio ir Marioto dėsnius, galima patikrinti bandymu. Pradinę dujų būseną apibūdina parametrai p_1, T_1, V_1, galinę izochoriškai pakaitintų dujų būseną – parametrai p_2, T_2, V_2. Bandymo rezultatai rodo, kad dujų slėgio ir temperatūros santykis yra pastovus.

Izochorinio proceso grafikas[taisyti | redaguoti kodą]

Vykstant izochoriniam procesui, dujų slėgio priklausomybė nuo temperatūros yra tiesinė:

p = const \cdot T .

Tiesė, vaizduojanti pastovaus tūrio dujų slėgio priklausomybę nuo temperatūros, vadinama izochora. Izochoros prasideda taške T = 0. Tai dar kartą patvirtina, kad absoliučiojo nulio temperatūroje dujų slėgis lygus nuliui.