Izochorinis procesas
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Izochorinis procesas – pastovios masės dujų būsenos kitimas esant pastoviam tūriui (). Tada iš idealiųjų dujų būsenos lygties išplaukia, kad tam tikros masės dujų slėgio ir temperatūros santykis yra pastovus:
kur
- p – slėgis;
- V – tūris;
- m – medžiagos masė;
- M – molio masė;
- T – temperatūra;
- R – universalioji dujų konstanta.
Šarlio dėsnis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šį dėsnį atrado prancūzų mokslininkas Žakas Šarlis, todėl jis vadinamas Šarlio dėsniu. Jis teigia, kad tam tikros masės dujų slėgio ir temperatūros santykis yra pastovus, kai dujų tūris nekinta:
Šarlio dėsnį, kaip ir Gei-Liusako bei Boilio ir Marioto dėsnius, galima patikrinti bandymu. Pradinę dujų būseną apibūdina parametrai , , , galinę izochoriškai pakaitintų dujų būseną – parametrai , , . Bandymo rezultatai rodo, kad dujų slėgio ir temperatūros santykis yra pastovus.
Izochorinio proceso grafikas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vykstant izochoriniam procesui, dujų slėgio priklausomybė nuo temperatūros yra tiesinė:
Tiesė, vaizduojanti pastovaus tūrio dujų slėgio priklausomybę nuo temperatūros, vadinama izochora. Izochoros prasideda taške . Tai dar kartą patvirtina, kad absoliučiojo nulio temperatūroje dujų slėgis lygus nuliui.