Izochorinis procesas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Izochorinio proceso grafikas

Izochorinis procesas – pastovios masės dujų būsenos kitimas esant pastoviam tūriui (). Tada iš idealiųjų dujų būsenos lygties išplaukia, kad tam tikros masės dujų slėgio ir temperatūros santykis yra pastovus:

kur

p – slėgis;
V – tūris;
m – medžiagos masė;
M – molio masė;
T – temperatūra;
R – universalioji dujų konstanta.

Šarlio dėsnis[taisyti | redaguoti kodą]

Šį dėsnį atrado prancūzų mokslininkas Žakas Šarlis, todėl jis vadinamas Šarlio dėsniu. Jis teigia, kad tam tikros masės dujų slėgio ir temperatūros santykis yra pastovus, kai dujų tūris nekinta:

Šarlio dėsnį, kaip ir Gei-Liusako bei Boilio ir Marioto dėsnius, galima patikrinti bandymu. Pradinę dujų būseną apibūdina parametrai , , , galinę izochoriškai pakaitintų dujų būseną – parametrai , , . Bandymo rezultatai rodo, kad dujų slėgio ir temperatūros santykis yra pastovus.

Izochorinio proceso grafikas[taisyti | redaguoti kodą]

Vykstant izochoriniam procesui, dujų slėgio priklausomybė nuo temperatūros yra tiesinė:

Tiesė, vaizduojanti pastovaus tūrio dujų slėgio priklausomybę nuo temperatūros, vadinama izochora. Izochoros prasideda taške . Tai dar kartą patvirtina, kad absoliučiojo nulio temperatūroje dujų slėgis lygus nuliui.