Integralinis socializmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Integralinis socializmas – pasipriešinimo darbininkų judėjimo susiskaldymui teorija, išplėtota O. Bauerio darbuose, kuria siekiama suderinti abi kryptis, atsisakant ir grynai revoliucinių, ir grynai reformistinių nuostatų. Ši teorija buvo ypač svarbi, kylant fašizmo pavojui, tačiau darbininkų judėjimo vienybės buvo siekiama ir 1968-80 metais, kai Europos komunistai, nusivylę Tarybų sąjungos „socializmu“, pradėjo ieškoti kito kelio (eurokomunizmas), o socialdemokratai patyrė keletą pralaimėjimų savo valstybėse.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikiteka