Infliacija (astronomija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Mikrobanginių foninių spindulių, išspinduliuotų prieš 380 tūkstančių metų po Didžiojo Sprogimo, dangolapis.

Infliacija astronomijoje, fizikinėje kosmologijoje yra vadinamas hipotetinis reiškinys, kai Visatos pradinėse vystymosi stadijose (laikotarpyje 10−36 – 10−32 sekundžių po Didžiojo sprogimo) vyko eksponentinis greitėjantis plėtimasis. Vėliau jis sulėtėjo iki dabartinio 72 km/s/Mpc greičio. Infliacijos hipotezė paaiškina, kodėl visomis kryptimis stebima visata yra tokia homogeniška (beveik vienoda), kodėl erdvė yra euklidinė (plokščia) ir kodėl nėra stebima magnetinių monopolių.

Infliacijos hipotezę ir terminą pasiūlė 1980 m. amerikiečių fizikas Alan Guth.

WMAP (Wilkinson Microwave Anisotropy Probe) dangolapio, o vėliau ir Planko orbitinės observatorijos duomenys rodo, kad Visata yra 13,7 milijardų metų senumo (1 % tikslumu), sudaryta iš 68,3 % tamsiosios energijos, 26,8 % šaltos tamsios medžiagos ir vos 4,9 % įprastinės medžiagos (protonai, neutronai, elektronai, neutrinai). Taip pat stebimas greitėjantis plėtimasis, tiesa jau ne toks spartus, kaip infliacijos stadijoje.